Archyvas :: Vidas Venslovaitis: Atminimo ženklai neleidžia pamiršti
Vidas Venslovaitis ir jo fotoalbumas „To negalima pamiršti“
Almanachas "Žurnalistika 2008"
Almanachas "Žurnalistika 2009"
Almanachas "Žurnalistika 2010"
Almanachas "Žurnalistika 2011"
Almanachas "Žurnalistika 2012"
Almanachas "Žurnalistika 2013" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2013" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2014" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2014" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2015" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2015" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2016" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2016" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2017" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2017" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2018" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2018" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2019" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2019" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2020" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2020" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2021" I dalis Almanachas "Žurnalistika 2021" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2022" I dalis
|
||||||||
Archyvas :: Vidas Venslovaitis: Atminimo ženklai neleidžia pamiršti2019-01-14 Vidas Venslovaitis ir jo fotoalbumas „To negalima pamiršti“ Romas Bacevičius, Kaunas
Atkūrus Nepriklausomybę, įvairiose vietose pradėti statyti tragišką mūsų tautos istoriją liudijantys ženklai: kryžiai, koplytstulpiai, stogastulpiai, koplytėlės, skulptūros, akmeniniai arba metaliniai paminklai, o kai kur - netgi memorialai. Kai kurias partizanų kovų ir žūčių vietas dar žymi standartiniai Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro statomi atminties ženklai. Kur įmanoma, atstatomi ir partizanų bunkeriai. Paminklai ir atminties ženklai išsibarstę ne tik miestų ir miestelių aikštėse, prie liūdną istoriją menančių stribynų, bet ir buvusiose sodybose, palaukėse ir miškuose. Bėga metai, keisis kartos, supus mediniai kryžiai ir koplytstulpiai, medžiais apaugs memorialai ir paminklai, o atstatytų bunkerių jau mažai belikę, nes dėl drėgmės jie greitai užako. Ką daryti, kad atminties ženklai išliktų? Štai Šakių krašte surastas vienas būdas, kaip tą padaryti. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos Šakių skyrius bei Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šakių filialas nusprendė visus atminties ženklus nufotografuoti ir išleisti atskirą fotoalbumą. Tokia mintis grupei bičiulių kilo jau seniai, bet dėl įvairiausių priežasčių vis atidėliota. Bet daug atminties ženklų fotografavęs Lietuvos žurnalistų sąjungos narys ir vienas garsiausių krašto fotomenininkų Vidas Venslovaitis (beje, savo nuotraukomis nuolat daug talkinantis Šakių rajono laikraščiams „Laikraštis Valsčius", „Draugas", taip pat „XXI amžiui", žurnalui „Artuma" ir kitiems leidiniams) bičiulius ragino kuo greičiau tą darbą atlikti. Vis dėlto iš pradžių apsiribota tik kai kurių svarbiausių atminties ženklų fotografavimu. Į kai kurias vietas V. Venslovaitis, norėdamas rasti geresnį rakursą ar tinkamą apšvietimą, su savo automobiliu važiavo po kelis kartus. Kai kuriems ženklams pasiekti tekdavo važiuoti miško keliukais. Prastesniais važiuoti pagelbėjo bičiulis Zenonas Rakauskas iš Lekėčių. Po kelerių metų darbo rezultato vis nesimatė. Bet vis dėlto po aktyvių Vido raginimų pernai pagaliau buvo išleistas fotoalbumas „To negalima pamiršti". Pirmasis jo pristatymas vyko Šakių viešojoje bibliotekoje dar praėjusiais metais. Į spalvoto 170 puslapių fotoalbumo puslapius sugulė V. Venslovaičio fotografijos, kuriose paminklai, kryžiai ir kitokie ženklai, žymintys tremtinių, politinių kalinių ir partizanų atminimui skirtas vietas, bei atstatyti ir sugriuvę partizanų bunkeriai - iš viso maždaug 85 objektai. Tris darbus sukūrė skulptoriai Eduardas Stakėnas, Rimantas Milkintas ir Vytautas Martišius, tris memorialus suprojektavo architektas Arvydas Didžiapetris, Antanas Grigaitis ir Žibartas Simanavičius. Likusieji atminimo ženklai - tautodailininkų rankomis kurti darbai. Griškabūdžio memoriale stovi buvusio partizano Albino Staugaičio (Kundroto)-Žvalgo kryžius ir stogastulpis, nemažai atminties ženklų sukūrė tautodailininkas Vidas Cikana ir jo sūnus Aldas, Edvardas Guoga, Zigmas Sederevičius, Valdas Eimanavičius, Petras Peleckis, Andrius Bieliukas. Yra nemažai visai neįmantrių, ne profesionalų sukurtų, bet su meile ir pagarba laisvės kovotojams pastatytų atminimo ženklų: iš akmenų sumūrytų obeliskų, metalinių kryžių, poliruotų akmens plokščių. Dauguma paminklų, kryžių, koplytėlių pastatyti buvusių tremtinių, partizanų bei jų artimųjų ar kovos draugų iniciatyva ir lėšomis. Bene įspūdingiausias paminklas, yra pirmasis Šakių rajone atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę mokytojo Vytauto Valuntos rūpesčiu pastatytas memorialas „Kančių keliai" Plokščiuose (architektas Žibartas Simanavičius). Jame įamžinti ne tik laisvės kovotojai, bet ir seniūnijoje gyvenantys ar iš Plokščių valsčiaus ištremti tremtiniai, plokštiečių tremties vietos, pažymėtos enkavėdistų ir stribų būstinės, tardymo ir kankinimo vietos, šalia netgi sovietų valdžios metais išlikusio paminklo valsčiaus savanoriams įrengtos lentos, įvardinančios Lietuvių tautos istorijos pagrindinius mūšius. Tokiu paminklu stebėjosi net profesorius Alfredas Bumblauskas, užsukęs į Plokščius per nacionalinę ekspedicija „Nemunu per Lietuvą". Fotoalbumo „To negalima pamiršti" sumanytojai Antanas Bajerčius, Pranas Endriukaitis, Vilhelm Haase, Arvydas Pyragas, Zenonas Rakauskas ir kiti prie fotoalbume spausdinamos atminties ženklo nuotraukos pateikia trumpą tekstą apie jo atsiradimo istoriją. A. Pyragas seniai puoselėjo viltį įamžinti partizanų žūties vietas, bent minimaliai aprašant žūties aplinkybes, kad ateities kartos galėtų prisiminti ir prisiliesti prie tų metų Lietuvos istorijos. Be to, turbūt pats laikas juos skaičiuoti - juk metai bėga, atminimo ženklai nyksta, „Šių ženklų šiandien nebūtų, jei ne 600 Šakių apskrities vyrų ir moterų, kurie kovojo miške. Žinoma, šis skaičius yra labai apytikslis, nes surinktas iš Tauro apygardos partizanų vardyno. Gali būti 6 proc. paklaida, - sakė A. Bajerčius. - Jis gali būti didesnis, nes dalis partizanų kovojo kitose apygardose. Taigi galima teigti, kad Šakių krašte kovotojų buvo daugiau nei batalionas." Z. Rakauskas sakė, kad šis fotoalbumas - dovana Lietuvos 100-mečiui. Vadovaudamasis juo jaunimas galės rengti trumpesnius ar ilgesnius žygius, nes mokiniai istoriją pažįsta ne vien per pamokas. V. Haase teigimu, iš pradžių atrodė, idėja atrodė labai paprasta - atvažiuoji, nufotografuoji ir išvažiuoji, tačiau paaiškėjo, kad taip nėra. Atvažiavus prie paminklo, reikėjo mažiausiai valandą prie jo dirbti, išlaukti, kol reikiamu kampu pasisuks saulė, kad būtų galima pagauti tinkamą rakursą. Todėl visos fotografijos labai meniškos. Be to, pradėjus dirbti atminimo ženklų sąrašas vis ilgėjo, kol išaugo iki 85 objektų. Tad leidinio leidybai prireikė ir daugiau lėšų. Gaila, kad keli namų savininkai neleido jiems priklausančių pastatų fotografuoti, nors juose kažkada buvo kankinami laisvės kovotojai. V. Haase už finansinę paramą dėkojo Šakių rajono savivaldybei, prisidėjusiems asmeninėmis lėšomis Irenai Haase, Vismantui Kameneckui, Antanui Matijošaičiui, Algirdui Vaičiūnui, Politinių kalinių ir tremtinių sąjungai. Pasak Šakių rajono savivaldybės mero Edgaro Pilypaičio, vien sukurti ir pastatyti atminimo ženklus neužtenka. Ženklai turi tapti gyvi, turi būti lankomi, prie jų turi vykti svarbių datų minėjimai. Be to, fotoalbumas parodė, kad kai kurias vietas reikia rūpestingiau prižiūrėti. Rubrika Žurnalistų kūryba yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.
Paskutinį kartą atnaujinta: 2019-03-26 12:49
Rašyti komentarą |
||||||||
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba. Sprendimas: Fresh media |
Komentarai (0)