Mūsų kolegė, LŽS narė Jadvyga Giedraitė-Godunavičienė išleido naują knygą "Vėjas į veidą", kurią spaudai parengė irgi LŽS narė, prof. dr. Rita Aleknaitė-Bieliauskienė. Ta proga skelbiame jos parašytą knygos įžangą.

Sėdėjome žurnalistams skirtoje popietėje. Užgrojo pakviestų moksleivių ansamblis. Suskambo pažįstama melodija. Jadvyga tarsi pamiršo savo negalias, niūrias nuotaikas ir jau dainuodama pritarė trimitui.

Daugybė žmonių, bendravę su žurnaliste Jadvyga Giedraite-Godunavičiene, nežinodami sun¬kiai įtartų ją - energingą, optimistišką, visuomet smalsią, mąslią moterį esančią likimo nuskriausta tremtine...

Ir mano keliai žurnalistikoje prasidėjo nuo keliuko į „Vakarinių naujienų" redakciją. Jad¬vygą vadinu Mokytoja, rodžiusia pavyzdį kaip reikia atsidavusiai dirbti, pačiai patirti ir sąžiningai vertinti, kompetentingai spręsti, nepavargti, siekti daug pamatyti, mylėti žmones.

Ar tik tremtis ugdė atsparumą, pasitikėjimą žmogumi, prieraišumą, dėkingumą ir meilę? Tikriausiai žmogaus sieloje jau tūnojo tos gerosios bakterijos, paveikusios visą Jadvygos gyvenimą, santykius, darbus.

Kas iš meno kultūros sferos nežinojo „Vakarinių naujienų" Kultūros skyriaus? Čia pradėjo ra¬šyti dar studentaudami muzikai, dailininkai, literatai. Juozas Kirkilą, Jadvyga, Daina Vaupšienė mo¬kėjo kolegiškai, korektiškai ir draugiškai nukreipti mintį, pataisyti stilių, suglaudinti besiplėtojantį tekstą.

Tačiau tik vėliau teko patirti Jadvygos gyvenimo kelio nelygumus. Skambiabalsė mergaitė nuo jūros svajojo tapti dainininke. Tačiau tremties debesys užklojo kelią, nubloškė į šaltį, nepriteklius, pažeminimo raistus. Fizinis nuovargis, kančios, psichologinė atmosfera, moralinės nuoskaudos, Tė-vynės ilgesys - jaunystės palydovai. Tačiau kovingas jos būdas padėjo net tremtyje rasti jaunystės džiaugsmo. O poezijoje galėjo atsiskleisti jos siela. Visa atsispindi jos iš atminties paraščių išrankio¬tuose epizoduose. Dabar jie įkūnija daugiau skausmo, nei viltingo džiaugsmo.

Ji visada jautė šalia esančio žmogaus dvasinių pergyvenimų dinamiką, gebėjo neįkyriai už¬jausti, padėti. Kaupė medžiagą ne tik apie iškilius kultūros žmones ir reiškinius, bet ir apie tuos mažuosius, tarsi nematomus, bet sudėtingomis biografijomis praturtinančius tautos gyvenimą. Taip atsirado spalvinga daugybės laiškų laiškelių mozaika.

Visą gyvenimą jau Lietuvoje jai nedavė ramybės bėglių į Švediją per Baltiją istorija. Mažai kam žinoma, tegul pasiekia ne tik mūsų akis, bet ir širdį.

Svetainės redaktoriaus prierašas

Vytautas Žeimantas

Kolegės Jadvygos naujos knygos viršelyje matau mažą, basą mergaitę Palangos pajūryje. Geros nuotaikos, linksma, smalsiomis akimis, lengvo vėjelio kedenančiomis plaukų sruogomis... Nuotraukoje kolegės Jadvygos vaikaitė Karolina. Tokią nerūpesningą vaikystę prie Baltijos jūros turėjo ir kolegė Jadvyga, vaikystę, kuri, deja, greitai pasibaigė šeimos tremtimi, Sibiro šalčiais, jaunos medkirtės vargais.

Būdamas vilnietis, kasdien skaitydavau „Vakarines naujienas", kuriose dažnai aptikdavau žurnalistės Jadvygos Godunavičienės pavardę. Jos kūrybą sekiau, nes rašė apie man rūpimus klausimus - kultūrą, teatrą, daiję, muziką. Parašė daug reportažų, teatro spektaklių, knygų, dailės parodų anotacijų ir recenzijų, apybraižų apie kultūros žmones.

O betarpiškai susipažinau, kai pradėjau redaguoti „Vakarines naujienas". Atėjau į redakciją jau audringais tampančiais 1988 metais, prasidėjus Atgimimui, žurnalistams prasidėjus apsisprendimo metui - su kuo eiti? Kolegė Jadvyga apsisprendimo abejonių, manding, neturėjo. Ji visa širdimi pritarė Sąjūdžio įdėjoms, kvietė garsiausis sąjūdininkus į redakciją, kvietė juos rašyti, skleisti vis labiau laisvėjantį žodį. Jos ir kitų kolegų dėka dienraštis greitai populiarėjo, pasiekė net 180 000 tiražą. Man, kaip redaktoriui, kolegė Jadviga įsiminė ne tik savo patriotiškumu, bet ir darbštumu, pareigingumu, kūrybingumu.

Per dešimtį metų, kuriuos „Vakarinėse naujienose" dirbome kartu, gerai susipažinome. Sužinojau, kad ji mokėsi Palangos gimnazijoje. 1949 kartu su šeima buvo ištremta į Krasnojarsko kraštą, dirbo kolūkyje, miško darbininke. Grįžo į Lietuvą 1958. 1960 baigė Palangos vakarinę vidurinę mokyklą. 1964 m. peržengė Kretingos rajono laikraščio „Švyturys" redakcijos duris. 1965 m. pradėjo dirbti Vilniaus miesto laikraščio „Vakarinių naujienų" redakcijos naujienų skyriuje, nuo 1967 m. - šio laikraščio Kultūros skyriaus darbuotoja, vedėja. Jai buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusios žurnalistės garbės vardas.

Ji ne tik rašė apie kultūrą, bet ir pati kūrė. Išleido poezijos knygas Neišskirsk, baltas paukšti" (1998), Juodalksni, broli mano (2006). Kūrybą skelbė žurnalistų poezijos rinkiniuose " Šitas aidas toil girdis..." (2012) ir "Sušvieski saule" (2014).

Buvo ir yra aktyvi visuomenininkė. 1988 m. dalyvavo kuriant Vilniaus politinių kalinių ir tremtinių bendriją, iki 1995 m. jos valdybos narė, nuo 2006 m. Etikos komisijos narė.Taip pat rašė apie Sibiro tremtį, žmones, kalėjusius lageriuose. Knygoje „Ešelonų sesės" (1994) išspausdintos Sibire rašyto jos dienoraščio ištraukos „Ar grįšim kada?" Daug naujų, kaip teigia kolegę Jadvyga "iš atminties pakraščių" surinktų minčių ji skelbia ir naujojo knygoje „Veidu į vėją"

Aktyviai dalyvauja ir LŽS Senjorų klubo veikloje, yra klubo Tarybos narė. 2014 m. buvo apdovanota medaliu "Už nuopelnus žurnalistikai". Linkiu kolegei Jadvygai geros sveikatos, geros nuotaikos ir visų kūrybinių planų išsipildymo.

Rubrika Žurnalistų kūryba yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projeto dalis.