Archyvas :: Lietuvos Respublikos šimtmečiui. Gedimino pilis: Lietuvos trispalvės vėliavininkai
LŽS narys
Almanachas "Žurnalistika 2008"
Almanachas "Žurnalistika 2009"
Almanachas "Žurnalistika 2010"
Almanachas "Žurnalistika 2011"
Almanachas "Žurnalistika 2012"
Almanachas "Žurnalistika 2013" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2013" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2014" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2014" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2015" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2015" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2016" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2016" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2017" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2017" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2018" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2018" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2019" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2019" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2020" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2020" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2021" I dalis Almanachas "Žurnalistika 2021" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2022" I dalis
|
||||||||
Archyvas :: Lietuvos Respublikos šimtmečiui. Gedimino pilis: Lietuvos trispalvės vėliavininkai2018-02-06
Dainius Ručinskas,
LŽS narys
Ta diena išlieka amžinybėje. Dešimt Lietuvos narsuolių - bebaimių vyrų, besikuriančios Lietuvos savanorių - 1919 m.sausio 1 d. iškėlė Trispalvę Gedimino pilies bokšte. Šiaulių rajono savivaldybės viešoji biblioteka 2017 m. pabaigoje išleido išeivijos lietuvio, Lietuvos savanorio, visuomenės veikėjo, žurnalisto Stasio Butkaus (1897 - 1961), kilusio iš Šiaulių rajono Kurtuvėnų kaimo, atsiminimų knygą "Vyrai Gedimino kalne". Tie atsiminimai pirmiausiai buvo išleisti Memingene (Vakarų Vokietijoje), vėliau - Čikagoje. Lietuvoje ši knyga išleista pirmąkart. Knygoje aprašoma S. Butkaus išgyventų 1915 - 1920 metų įvykių istorija. Joje atsispindi masinis žmonių pasitraukimas iš Lietuvos karo metais, vokiečių okupacijos, sunkus nepriklausomybės kovų ir valdžios kaitos laikotarpis, autentiškai ir vaizdžiai pateikta to meto žmonių dvasinė ir patriotinė būsena. Knyga papildyta dviem moksliniais straipsniais, apibūdinančiais atsiminimų autorių, jo veiklą ir to meto politinių įvykių raidą Lietuvoje. Šiaulių universiteto profesorius Kazimieras Župerka teigia, kad negali nesigėrėti atsiminimų autoriaus Stasio Butkaus asmenybe. Žavi jaunuolio, net paauglio, pilietinė branda. Štai 1912 metų laikraštyje išspausdintoje žinutėje iš gimtosios apylinkės jis, penkiolikmetis vaikinukas rašo: "Ne Amerikon reikia mums eiti, bet išmokti kokio amato ir likti Lietuvoje". Jis atkakliai lavinasi savarankiškai. Po kelerių metų kaimynė apie jį pasakys: "Knyga iš rankų neiškrisdavo". Į savanorius - ieškoti "Lietuvių ir Žemaičių vaisko" - veržiasi iš namų net nesveikuodamas. Tokiam jaunuoliui tarsi paties likimo buvo lemta patekti į būrį karių, kurie 1919 metų sausio 1-ąją Gedimino pilies bokšte iškėlė mūsų Trispalvę. Atsiminimų knygoje kiekvienas rasime sau įdomių dalykų. Šalia reikšmingų politinių įvykių, kautynių ir buitinio kareivių gyvenimo aprašymų, bus smagu aptikti kad ir tokį faktą, kaip besikurianti Lietuvos kariuomenė žygiams ėmėsi pritaikyti lietuvių liaudies dainas - kurios iš jų tiktų žygiuojant į koją. Pirmąja tokia daina tapusi "Pelėda": Išėjo tėvelis į mišką"... Atsiminimų kalba nuoširdi, paprasta, trumpasakė, todėl juos perskaitai vienu prisėdimu. ...Šitaip per knygą nenutrūksta kartų santaros, tautos ir Tėvynės istorijos grandinė. Iš Kurtuvėnų kilęs knygos autorius - žinomas žurnalistas, spaudoje bendradarbiavęs, kaip teigia oficialūs šaltiniai, nuo 1910 metų. Nuo 1918 metų tapo Lietuvos kariuomenės savanoriu. Jis oficialiai pripažintas pirmuoju savanoriu eiliniu. 1919 metų sausio 1 dieną dalyvavo pirmą kartą keliant Lietuvos vėliavą Gedimino pilies bokšte Vilniuje. S. Butkus - nepriklausomybės kovų dalyvis. Pasižymėjo kautynėse su Raudonąja armija, bermontininkais ir Lenkijos kariuomenės daliniais. 1944 metais pasitraukė į Vokietiją,dirbo redaktoriaus žurnalisto darbą, o 1948 metais persikėlė į JAV, kur dirbo "Kario" žurnalo redakcijoje. Stasys Butkus prisimena:"1919 metų sausio 1 d. pavakare Vilniuje karininkas Kazys Škirpa paliepė parinkti keletą šaunesnių vyrukų, pasiimti šautuvus ir šovinių ir vykti su juo. Kur - nesakė. Spėjome, kad kur nors teks susiremti, nes tuomet Vilniuje organizavosi lietuvių, lenkų ir raudonoji kariuomenė ir, viską tebevaldė vokiečiai. Sėdome į vežėjų rogutes, ir užsitaisę šautuvus, iškėlę juos viršun, pasileidome miesto gatvėmis nežinia kur. Tuomet pirmą kartą pasirodėme ginkluoti gatvėse. Kai kurie vilniečiai, matydami mus ginkluotus, spėjo, jog mes esame bolševikai, nes mūsų dauguma buvo apsivilkę rusiškomis milinėmis. Privažiavę Gedimino kalną, sustojome,išlipome, susirikiavome po du ir pradėjome žengti vingiuotais laiptais ant kalno. Užlipę ant kalno pamatėme bokšto viršuje mūsų savanorius, berišančius prie stiebo lietuvių tautinę vėliavą. Ten buvo karo valdininkas Petras Gužas ir kareivis Vincas Steponavičius. Lietuvos vėliavai pradėjus kilti aukštyn mūsų kareivių šautuvų ir karininkų revolverių trys salvės nuaidėjo Vilniaus padange.Nutilus salvei sušukome triskart:" Valio, Lietuva! Lai gyvuoja Lietuva!" Pasak S.Butkaus, Joną Nistelį, Mykolą Slivauską, Albiną Raubą, Praną Plauskų ir Romualdą Marcalį paskyrė pirmojon garbės sargybon prie vėliavos. Lietuvos vėliava plevėsavo iki sausio 6 dienos ryto. Bolševikai, užėmę Vilnių, Lietuvos vėliavą nuplėšė, palikdami tik raudonąją jos dalį. Antrąkart Lietuvos vėliava suplevėsavo 1920 m. rugpjūčio 26 dieną. Ir vėl buvo nuplėšta - šį kartą želigovskininkų spalio 9 dieną. 1928 m. vasario 15 - osios naktį iškelta Gedimino pilyje Lietuvos valstybinė vėliava, išsiuvinėta sidabru - vienoje pusėje Vyčio ženklas, kitoje - Gedimino stulpai ir perrišti juodu kaspinu. Tai buvo labai drąsus vilniečių patriotų žygdarbis. Ypač iškilmingai Trispalvę pakėlė 1939 metų spalio 29 dieną, po pamaldų Aušros vartuose 14 val. 15 min. Pakilusią vėliavą sveikino tūkstantinė minia giedodama Lietuvos himną. Skambėjo bažnyčių varpai, aidėjo patrankų šūviai. Kaune tą valandą gaudė Karo muziejaus bokšto Laisvės varpas. Dar kartą Trispalvę kėlė 1941 metų birželio 23 dieną sukilėliai, bet vokiečių įsakymu po mėnesio ji buvo nuleista. Šių eilučių autorius prisimena, kaip sovietmečiu, jam besimokant Šiaulių J. Janonio vidurinėje mokykloje, vasario 16 dienos išvakarėse virš jos pastato stogo suplevėsavo Lietuvos trispalvė. Ir plazdėjo ji beveik visą dieną, saugumiečiai bijojo ją liesti, nes prie stiebo buvo pritvirtinta dėžutė su užrašu „ Užminuota". Kitą dieną pamokos metu į mūsų klasę be ceremonijų įžengė du civiliai vyriškiai ir suėmę už rankų išsivedė mano suolo draugą Joną Galkauską. Jonas išeidamas man pasakė: "Skaityk mano suole paliktą K. Majaus knygą apie už laisvę kovojusius indėnus." Mano klasės draugą nuteisė penkeriems metams lagerio... Pagaliau 1988 metų spalio 7 dieną po ilgų nelaisvės metų vėl iškilo Trispalvė virš Gedimino kalno pilies bokšto, čia ji išdidžiai plevėsuoja ir šiandien.
Paskutinį kartą atnaujinta: 2018-02-17 13:44
Rašyti komentarą |
||||||||
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba. Sprendimas: Fresh media |
Komentarai (0)