Gero bičiulio paakintas, internete užklydau į portalą tekstai.lt ir čia paklajojęs, paskaitęs įvairius rašinius, aptikau du puikius rašytojo Kazio Sajos apsakymus „Radijušas" ir „Telefonas". O kodėl čia rašau šias eilutes? Pirma, abu apsakymai patiko, o antra... Gal prieš ketverius ar penkerius metus po vieno koncerto „Alma mater muzicalis" šv. Jonų bažnyčioje Vilniuje tarp išeinančiųjų atsidūriau greta rašytojo Kazio Sajos ir, atsiprašęs už patrukdymą, prisistačiau: „Esu... Ignacius Vaitasius..." Rašytojas tada akimirką kitą įdėmiai pažiūrėjo į mane nieko nesuprasdamas - nesu jam pažįstamas. Tuomet paaiškinau, kad daugelį metų mėgstu jo kūrybą, kad seniai seniai (gal apie 1955 ar 1956 metus) Viekšnių miestelio saviveikliniame dramos ratelyje vietinė režisierė Regina Saladžiuvienė buvo pastačiusi rašytojo komediją „Lažybos" ir joje vaidinau Ignacių. Panašiai po trijų dešimčių metų Naujosios Akmenės liaudies teatre režisierės Stasės Niūniavaitės taip pat rašytojo spektaklyje „Abstinentas" buvau Vaitasius, taigi esu tarsi Ignacius Vaitasius...

Kokie sutapimai! Tada Viekšniuose į vieną mūsų repeticiją buvo atvykęs dar jaunas K. Saja, o šį kartą rašytojas ir buvęs aktorius mėgėjas susitiko jau senokai sulaukę žilo plauko. Ir dar štai kas: apsakymuose rašytojas mini savo brolį Apolinarą, aš irgi Apolinaras, o mūsų buvusi režisierė S. Niūniavaitė mane visada vadindavo Apaliu, kaip ir rašytojas kad mini savo brolį.

Prisimindamas šiuos epizodus, šiuokart nuoširdžiausiai linkiu rašytojui Kaziui Sajai šviesių dienų ir daug daug talentingai jo rašomų talentingų tekstų

PARALELĖS

Pakvipo rudeniu, ir vis labiau jaučiu, kad traukia į mišką, nors žinau, jog ten nederėtų: mane padūkusiai „myli" laimo ligą platinančios erkės, kadaise tą „laimę" buvau patyręs. Ir vis dėlto einu - traukia miško ramuma, kai ir paukščių balsų beveik nebesigirdi, tik miško darbininkas geniukas kai kur kalena, be to, ir gamtos spalvų paletė kasdien vis įvairesnė, o beeidamas gali užtikti vieną kitą grybuką - voveraitę, lepšiuką, ūmėdę. Tik tos auksinės rudenio monetos - jau pabarstyti beržų lapeliai - regą klaidina.

Gyvenu prie nedidelio miško, bet kai neseniai nuklydau kiek tolėliau nuo grybautojų pramintų takelių, nustėrau - toks vaizdas, toks jausmas tarytum pasijunti atsidūręs gūdžioje taigoje, kur žmogaus seniai nebūta. Kadaise savo gyvenimą atbuvę ir nuvirtę medžiai apsamanojo ir baigia visai sunykti, o štai turbūt prieš metus į čia atklydęs viesulas be gailesčio iš pat šaknų išrovė eglę arba aukštai aukštai perpus nulaužė ir trenkė žemėn pusamžę drebulę, dar visai jauną, tiesią it styga pušaitę...

Žiūrėjau, stebėjau ir galvon smelkėsi dviejų gyvenimų - medžio ir žmogaus - trapumas. Guli senas sutrešęs medis, kaip ir žmogus, gražų amželį užbaigęs kad guli. O štai gamtos stichijos sužalotas, sulaužytas jaunas medis ar nepanašus į pusamžį jėgų kupiną vyrą, kai jam negailestingai kerta infarktas?

Šį kartą mano krepšelyje grybukų prisirinko panašiai tiek pat, kaip ir fotoaparate (su juo beveik nesiskiriu), mano manymu, gan išraiškingų miško vaizdų. Irgi savotiška paralelė.

„KALINYS" NESKUBĖJO Į LAISVĘ

Kai anądien užėjau į šiltnamį, kamputyje prie pomidorų išgirdau kažką krebždant. Tai buvo mažytis paukštelis, matyt, jauniklis pirmokas. Gaila, esu toli nuo ornitologijos - nepažįstu paukščių, tad nežinau ir jo vardo. Pagailo to pilkšvai rusvo „kalinio", taip įnirtingai besidaužančio į stiklą. Vargais negalais užspeičiau jį į kampą. Matyt, buvo beprotiškai išsigandęs, nes jaučiau, kaip mažytė širdelė daužosi (kaip ir man, kai lipu į Žurnalistų namų trečią aukštą). Išnešiau vargšelį iš šiltnamio, pasodinau terasoje ant stalo, o jis - nė krust. Palikau atsikvošėti, nuėjau fotoaparato ir „kibiro" vandens, kad nuvytų šoką išdykėlis, per savo neapdairumą papuolęs į savotiškus spąstus... Ir šiaip, ir taip siūlau vandenėlio - nė už ką nepanoro mano geranoriškų paslaugų. Ką gi, nenori lašelio vandens, matyt, nenori ir į laisvę. Palikau „kalinį" ramiai tupėti, dar spragtelėjau fotoaparatu ir nuėjau. Bet po kurio laiko jo neberadau - nuskrido! Vis dėlto laisvė brangesnė, ir ne tik mums, žmonėms.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-09-18 15:32

Atgal