Archyvas :: Vytautas Leščinskas: kaštonkelis vėl gyvas
Vytautas Leščinskas (ketvirtas iš dešinės) su grupe renginio dalyvių. Gintaro Leščinsko nuotrauka
Vytautas Leščinskas
LŽS narys
Nuostabus medis tas kaštonas. Nepaprastas žaliosios gamtos kūrinys. Netgi vaistingasis augalas, kurio visos dalys turi gydomųjų savybių... Štai užpernai iš mano tėviškėje, Savanorių kaime, kuris yra visai greta Leipalingio miestelio, išlikusių trijų, matyt, gerokai anksčiau nei prieš šimtą metų, gal devynioliktame amžiuje, palei esančią iki šiol buvusio čionykščio dvaro vieškelio dalį pasodintų kaštonų, atrodė, gyvas tebėra vienas. O dabar - lapoja ir šiemet gana gausų sėklų derlių subrandino visi trys! Pasirodo, medžius buvo apnikę pikčiausi jų kenkėjai - kaštoninės kandys, dar vadinamos keršakandėmis. Bet štai šiemet, nors iš dalies parudusiais lapais, mano vaikystės laikų gražiausi kaimo medžiai atsigauna patys...
Tad, prieš rengdamasis jau rudenėjant, 2017-ųjų metų rugsėjo 7-ąją, Leipalingio bibliotekoje suorganizuotoms mano naujos knygos - romano, šiurpoku pavadinimu - „Žmogėdros tarnas" - sutiktuvėms, pajutau troškimą pirmiau nei su galimais šios knygos skaitytojais, susitikti su puikiaisiais gimtojo kaimo medžiais ir kaip vaikystėje pasirinkti jau pradedančių kristi žemėn iš perskilusių spygliuotų apvalkalėlių išsiritančių tokių nepaprastai gražių, rausvai rudų, blizgančių kaštoniukų. Įsidėjęs keletą jų kišenėn net pasijutau tvirčiau, tarsi mokinukas prieš egzaminą (mano vaikystės laikais tam tikrus egzaminus, pamenu, teko laikyti net baigiant pradžios mokyklą).
O egzaminas iš tiesų nebuvo lengvas. Čia jau jį surengė ne mokytojai, o Leipalingio dvaro rūmuose įkurdintos bibliotekos vadovė Asta Gudaitienė, kurios klausimai autorių vertė net pasukti galvą, pasitelkti įvairių savų argumentų. Tad užsimezgė lyg pusiau diskusinio pobūdžio pašnekesys, kuriame labai aktyviai dalyvavo ir rašytojas Romas Sadauskas, ir mokytoja Onutė Bleizgienė, ir kariškis, pulkininkas Kęstutis Kuckailis. Mat šie mano labai gerbiami žmonės yra patys knygoje vaizduojamų įvykių liudininkai, gerai prisimenantys tą mūsų tautai itin sunkų, dramatišką pokario metą, kai vyko ginkluota laisvės kova, kurią masinėmis represijomis stengėsi nuslopinti sovietų valdžia. Buvo malonu girdėti, kad tuos laikus dar geriau už mane prisimenantis R. Sadauskas, mat pora metų yra vyresnis, kai kuriomis detalėmis papildė knygoje pateiktą to meto vaizdą, pabrėždamas, jog kova už laisvę ir turėjo vykti, ir kad net pralaimėta ši kova iš tiesų buvo laimėjimas. Tačiau mes tai supratome gerokai vėliau, kai kuriems gal darosi aišku tik dabar. Šioms mintims pritarė ir K. Kuckailis, pateikdamas prisiminimų apie anų metų šiurpius įvykius. Savo įžvalgomis dalijosi taip pat viena iš dabartinių Leipalingio progimnazijos mokytojų Leonora Mockevičienė. Nuotaiką visiems nemenkai pakylėjo Irinos Bielskienės vadovaujama vokalinė grupė, kurioje, beje, dalyvauja ir K. Kuckailis, sudainuoti romansai. Juk romansas - tai jausmai, sudėti į vieną puokštę su medžiais ir žolynais, su visomis gamtos grožybėmis.
Mano pirmoji mokytoja Ona Bleizgienė (kurią visada vadinu tik Onute, nes tada iš tiesų buvo labai jauna, aš net dabar regiu ją tokią) prisiminė ir koks buvo šios knygos autorius tada - pirmaklasis ir kokių draugų turėjęs, pora iš jų atrodė, kad užaugs tikri dainininkai, balsingi buvo, tad ir traukdavo visokias dainas. Jas, tiesa, ir pats mėgau, iš tėvų buvau daug išmokęs... Trumpai sakant, net tada gyvenimas ėjo sava vingiuota vaga, buvo jame ne vien liūdnų, žiaurių įvykių, bet ir linksmesnių akimirkų. Ypač didelis smagumas atrodė vestuvės. Tai buvo šventė ne vien atskirai šeimai ar giminei, bet ir visam kaimui. O mano gimtasis Savanorių kaimas gana didelis, manau, daugiau nei keturių kvadratinių kilometrų plotą užėmęs, net per du plentus perlipęs. Tad štai ir šioje knygoje yra ano meto vestuvių vaizdas, kurį pateikiau kiek galėdamas tikroviškiau. Tokiose šventėse, pamenu, gana svarbų vaidmenį atlikdavo ne tik suaugusieji, bet ir vaikai, su kuriais romane vestuvių epizodas tiesiogiai susijęs. Be to, susijęs ir su taip pat mano mėgstamais medžiais - jaunomis eglėmis:
„Berniūkščiai prisigalvodavo visokių dar nematytų žaidimų.
Vienas toks dičkis, bene pats vyriausias iš būrio, sušaukė panašaus augumo kaip Levickiokas bei didesnius į vieną vietą.
-Visi greit prisirinkite kankorėžių! - paliepė.
-Kam jų reikia? - pasmalsavo kažkuris iš mažesniųjų.
-Paskui pasakysiu - kam! - atrėžė dičkis. - Rinkit! Kas neturės kankorėžių, tas negalės žaisti! Čia toks visai naujas žaidimas... Girdit?
-Girdim!.. Girdim! - nepaprastai sudominti ėmė šaukti vaikai.
Jonukas, pavėdėjęs sesutę prie patvoryje tiesiog ant vejos ratu suklaupusių, regis, pinančių iš žolynų vainikus, didesnių ir mažesnių mergaičių, jai griežtai prisakė:
-Tupėk čia ir niekur neik, kol aš grįšiu!
O pats nubėgo prie būrio berniūkščių: jam labai rūpėjo tas dičkio sumanytas nežinomas žaidimas.
Vienas kiemo pakraštys buvo apsodintas tankia eile eglaičių, kurios bėgant metams nemenkai paaugo, viršūnės beveik siekė trobos stogo kraigą. Berniūkščiai ėmė graibstyti prikritusius kankorėžius, kurių buvo apstu.
Prisikrovė pilnas kelnaičių kišenes ir Levickiokas, o dar keletą - pačių didžiausių - laikė abiem rankom prispaudęs prie krūtinės. Kai visi kankorėžių jau turėjo kiek kuriam atrodė gana, dičkis perskyrė būrį į dvi maždaug lygias dalis ir vienai grupei liepė stoti pavėjinėje ištisinės spygliuotos sienos pusėje, kitai - priešingoje. Per tankias eglaites surikiuotieji kitų, stovinčių anoje pusėje, net negalėjo įžvelgti.
-Dabar gerai klausykit! - kad abiejų komandų žaidėjams būtų girdėti, visa gerkle šaukė pramogos sumanytojas. - Kai tik pasakysiu: trys! - mėtom kankorėžius per eglių viršų!.. Na, viens!.. Du!.. Trys!
Ir pats pirmasis sviedė savąjį.
Daugiau jokios komandos nereikėjo. Abiejose žaliosios sienos pusėse ėmė kristi kankorėžių lietus. Smarkiai darbavosi ir Levickiokas, nepaisydamas, kad koks iš kitos pusės per eglaičių viršūnes atskriejęs ne ką padžiūvęs, taigi sunkus, kankorėžis gali į galvą kaukštelėti. Taip neretam ir buvo - žiūrėk tai vienoje, tai kitoje kariaujančioje pusėje pasigirsta gaili aimana, išgąstingas riktelėjimas.
Prisirinktų kankorėžių atsargos gana greitai baigėsi ir dičkis paskelbė pertrauką amunicijai papildyti. Netrukus keistas vaikigalių mūšis atsinaujino su dar didesniu azartu, o po kitos pertraukos prasidėjo iš naujo.
Pagaliau atėjo metas, kai kankorėžių po eglaitėmis pasidarė sunku aptikti, tad aistringiausieji kovotojai ėmė graibstyti nuo žemės, kas pakliuvo: pagaliokus, grumstus, kai kurie - ir akmenukus..."
Dabar mano gimtasis kaimas pasikeitęs, labai skiriasi nuo to, vaikystės kaimo, kai jame ir gana toli aplinkui rutuliojosi šioje knygoje vaizduojami įvykiai. Kai kurios sodybos sunyko, o kai kuriose kitose vietoj nusenusių anų laikų trobesių įvairiomis spalvomis sušvito nauji, šiuolaikiški pastatai. Ir medžių kaime labai padaugėjo, kai kurios sodybos tiesiog savais miškeliais apaugo.
Bet man vis tiek patys mieliausi yra tie Kaštonkeliu vadinamo buvusio dvaro vieškelio medžiai - kaštonai. Po vienu iš jų, savo mėgstamiausiu, eidamas iš mokyklos neretai pastovėdavau. Vienąkart beeinant užklupo smarki vėtra, tai mėginau nuo jos pasislėpti prigludęs prie storo kamieno. Jutau tada, kad nors šakos šniokšdamos viena kitą tarsi piktai plaka, bet kamienas nė kiek nesiūbuoja. Tvirtas medis yra kaštonas, šaknimis geba taip į žemę įsikabinti, kad jokia vėtra neišjudins. Daug mačiau audrų išvartytų visokių medžių, bet nė karto gyvenime neregėjau nė vieno išrauto su šaknimis kaštono... Nors, tiesą sakant, nedaug Lietuvoje jų yra, nežinia kodėl nelabai ir prie sodybų auginami. Vis ąžuolai, liepos, klevai ar dar kokie naujai išpopulirėję, o kaštonai tarsi lieka užmaršty. Tačiau paprastojo kaštono (aesculus hippokastanum) sodinukų nereikia nė ieškoti - labai lengva pačią sėklą sudaiginti, o iš to daigelio išaugs galingas medis, subrendęs ir Lietuvoje galintis pasiekti apie 30 metrų aukštį, o šiltesniuose kraštuose užaugantis iki 40 metrų. Gyvena ilgai, daugiau nei 300 metų.
Beje, neseniai sužinojau, kad Vilniaus universiteto botanikos sode esama kaštonų, išaugintų iš sėklų, gal prieš porą dešimtmečių atsigabentų kaip tik iš Leipalingio dvaro. Kadangi Kaštonkelis - dvaro teritorija, kaip ir visas Savanorių kaimas, atsiradęs, regis 1923 metais dvaro žemę išparceliavus, tai kartais pagalvoju: ar tik nebus šie gražuoliai - taip pat vieno iš trijų Kaštonkelio medžių, gal net to, mano paties mėgstamiausio, palikuoniai? Arba - visų trijų?
Rubrika Žurnalistų kūryba yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.
Komentarai (0)