Lyg ir buvau suabejojęs, ar Žurnalistų sąjungos internetinio laikraščio skaitytojams parašyti apie dar vieną žinomo žurnalisto Jono Laurinavičiaus knygą, kuri lyg ir nesusijusi su žurnalistika. Turiu mintyje jo sudarytą ir jo pastangomis išleistą knygą apie mažokai Lietuvos visuomenei žinomą Rokiškio krašto poetą Daną Kairį „Žiobiškio vėjas". Bet nedavė ramybės pažįstama mokytoja iš Rokiškio ponia Bronė, buvusi D. Kairio bendradarbė rajono mokyklose. „Susigraudinau skaitydama tą knygą - prisiminimai plūdo apie tą puikų žmogų ir jausmingą poetą. Jį pažinojusieji vis manęs teiraujasi, kaip gauti tą knygą." Ji per gerą pusmetį spėjo tapti kone bestseleriu Rokiškio krašte, buvo pristatyta Vilniuje Rašytojų sąjungos klube. Kodėl ši knyga pelnė tokį susidomėjimą?

Galbūt todėl, kad D.Kairys (1938-2013) po P. Širvio laikytinas vienu geriausių, lyriškiausiu Rokiškio žemės poetu, daugelio skaitytu ir pamėgtu. Knygoje „Žiobiškio vėjas" jo asmenybė vėl nušvinta, jo kūryba įgauną naują gyvastį. Į knygą sudėti kraštiečių rokiškėnų, studijų draugų atsiminimai, jam skirti eilėraščiai. Dalį knygos sudaro filosofijos leidinių redaktoriaus A. Rybelio, filosofo prof. Č Kalendos, literatūrologo dr. R. Skeivio, žurnalisto J. Laurinavičiaus straipsniai apie D. Kairio gyvenimą ir jo kūrybą, skelbiamas ir pluoštas niekur nespausdintų (nors išleisti trys rinkiniai) D. Kairio eilėraščių. Visa tai, kaip minėjau, - J. Laurinavičiaus pastangų vaisius. Tiksliau - jo atsidavimo tautotyrai, kultūriniam palikimui, studijų subrandintai draugystei rezultatas. Gaila, kad D. Kairys nebepamatė kurso draugų parengtos jo gyvenimo ir kūrybos apžvalgos.

J. Laurinavičiaus prieš keletą metų pradėjo sudarinėti ir išleisti aktualios žurnalistikos leidinius „Kaip gyvi, mano kurso draugai?", skirtus kasmetiniams susitikimams su bendramoksliais. Jonas nuo 2009 m. pamečiui yra išleidęs savo lėšomis keturias tokias knygutės - tai išskirtinis vieno kurso metraštis, kuriame apžvelgiamas bendramokslių gyvenimas baigus studijas, jų profesinė veikla.

Knyga apie D. Kairį - iš tos krypties leidinių. „Danas Kairys buvo mūsų kurso draugas Vilniaus universitete, kai mes studijavome lietuvių kalbą ir literatūrą. Jis buvo įstojęs metais anksčiau už mus - 1958-aisiais, tačiau po pirmojo kurso išėjo akademinių atostogų ir į mūsų būrį įsiliejo, kai mes buvome antrakursiai", - rašo J. Laurinavičius. Tie „mes" - ir minėti knygoje publikuojamų straipsnių autoriai. Baigęs universitetą D. Kairys grįžo į Rokiškio rajoną ir ten iki pensijos mokytojavo. „Neužmetė ir kūrėjo plunksnos" - bendradarbiavo rajono spaudoje. Daugiausia joje, gal todėl liko mažai žinomas platesnei auditorijai. Nors tai buvo „Neprovinciali poezija iš provincijos" - taip D. Kairio kūrybą įvertino jo kurso draugas A. Rybelis, apžvelgęs dainingas, ritmingos eilėdaros D. Kairio poezijos knygas „Žvaigždės sulos ąsotyje " ir „Vėjas alėjoje". Prie jų leidybos ranką pridėjo J. Laurinavičius.

„J. Laurinavičiaus gyvenimas paaukotas žurnalistikai, knygų leidybai, o kas besuskaičiuos kiek sutikta žmonių, kurie gyvena jo leidiniuose bei straipsniuose, - rašo Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos Rokiškio skyriaus pirmininkė Reda Kiselytė. - Atrodo, šio žmogaus gyvenime kiekviena minutė skirta prasmingai veiklai, o susitikimai su žmonėmis atveria dar nepatirtą įkvėpimą naujų veiklų įgyvendinimui".

Ši J. Laurinavičiaus sudaryta knyga - gražus pavyzdys, kaip nerami, veikli natūra gali išvesti žurnalistą už žurnalistikos žanrų ribų, joje įgyta patirtimi pasitarnauti kultūrai, krašto „deimančiukų", anot Vaižganto, ieškojimui ir garsinimui. Bet tuo pačiu ar ne taip pasireiškia žurnalisto misija?

Rubrika Žurnalistų kūryba yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.