Žurnalistų kūryba

Albertas Vaidila,

Menotyrininkas

Vilniaus Karininkų Ramovėje surengta didelė žinomo fotomenininko, Lietuvos žurnalistų sąjungos nario Zino Jono Kazėno darbų paroda, kuri byloja apie  kolegos Zino posūkį iš fotografijos dokumentikos  ir fotomeno į modernizmo bei postmodernizmo meninę kūrybą. Kas yra dokumentinė fotografija visiems gerai žinoma. Įprastu dalyku mums tapo ir  fotomenas. Tačiau modernizmo ar postmodernizmo menas dažniausiai yra neįskaitomas, o etinės ir estetinės meno kategorijos įgauna naują prasmę, kuri neretai įvardijama kaip beprasmybė. Gana dažnai visas šiuolaikinis menas įvardijamas postmodernizmu, kuris suprantamas kaip postmoderniosios kultūros dalis. Iš tikrųjų tai nėra vienalytis kultūros ir meno reiškinys. Apibūdinant šiuolaikinį meną negalima apsiriboti tik postmodernizmo sąvoka. Vienu metu dabar egzistuoja modernios, klasikinės, ir liaudies meno formos.  Taip pat atsirado naujos meno rūšys, kurių nebuvo tradiciniame mene ir modernizme. Pakito ir pati meno samprata. XX amžiaus septintajame dešimtmetyje menas peržengė visas meną charakterizavusias ribas ir dabar menu dažnai vadinama viskas, kas vyksta ar egzistuoja. Pastaroji tezė yra esminga, norint suvokti postmodernizmo kūrinius.  Jeigu menas postmodernizme tampa visko, kas egzistuoja, simboliu, tai galime padaryti išvadą, kad jis, praradęs  savo autonomijos ribas, ištirpsta. Susidarius situacija gali būti ir yra apibūdinama taip: postmodernizmas yra šiuolaikinio sociumo, progreso, naujų technologijų ir vartotojų visuomenės susiformavimo padarinys, kuris sprogdina meną iš vidaus. Šiame diskurse pakalbėkime apie kelias mūsų pokalbiui svarbias kategorijas - gėrį ir blogį, o taip pat postmodernizmą, nes šios kategorijos glaudžiai susijusios su nepaprastai darbščiu, kūrybingu, kupinu tiesiog vitališkos energijos, o kartu ir prieštaringu Zino Jono Kazėno asmeniu ir jo kūryba. 

Šiapus: apie gėrį ir blogį

Gyvenimo praktika ne kartą patvirtino gerai žinomą posakį, kad „visa, kas nauja, tai užmiršta sena". Pavyzdžiui, ieškant  dailės ar netgi postmodernizmo ištakų, pastebima, kad abstrakcionizmas ne XX amžiaus pradžios atradimas, kaip esame įpratę manyti,  o aptinkamas ir akmens amžiaus piešiniuose. Ką jau kalbėti apie gėrio ir blogio kovą, kuri egzistuoja nuo pat žmonijos atsiradimo priešaušrio, apėmusi visą mūsų planetą ir dabar.  Kažin, ar verta abejoti, kad ši kova bus, kol bus gyvas bent vienas žmogus. Kodėl? Todėl, kad vadovaudamiesi sveiku protu, puikiausiai suprantame, jog tai žmogaus išlikimo, vystimosi ir apskritai progreso sąlyga. Tačiau grįžkime prie meno. Demokratinėje visuomenėje menininkas turi pasirinkimo teisę. Jam neprimesi nei temos, nei kūrybos metodo. Kaip gėrio ir blogio kova susijusi su Kazėno kūryba. Profesionalaus fotografo įsitraukimas į šią kovą, kai sprendėsi Lietuvos likimas, buvo ir yra Zino Jono Kazėno kūrybos pikas, aukščiausia pasiekimų viršukalnė. Kaip tai įvyko? Šioje vietoje, manau, tikslinga pažymėti kelis esmingus jo kūrybinės biografijos faktus. Įgijęs fotografo ir kino operatoriaus specialybę praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje, nesiskyrė su fotoaparatu, kurį pamėgo dar mokyklos suole, gilino teorines, technologijos žinias ir tobulino praktinius įgūdžius dokumentinės ir meninės fotografijos srityse, dirbdamas įvairiose įmonėse, organizacijose, taip pat laisvai samdomu profesionaliu fotografu.

Išskirtiniu jo kūrybinės biografijos faktu tapo 1988 - 1991 metais darbas Sąjūdžio informacinės agentūros fotografu. Zinas Jonas Kazėnas šiais mūsų šalies revoliucinio pakilimo metais užfiksavo istorines Sąjūdžio gimimo ir Lietuvos valstybingumo atkūrimo akimirkas - apie du šimtus piketų, mitingų, akcijų. Nuotraukose džiugus trispalvės iškėlimas, Sibire nukankintų tremtinių palaikų pargabenimas į gimtąją žemę, beviltiškas Michailo Gorbačiovo vizitas į mūsų šalį ir daug kitų istorinių įvykių. Šie darbai - vizualiniai mūsų šalies istorijos paminklai - buvo eksponuoti ir sulaukė gražių atsiliepimų ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje užsienio šalių (Vengrijoje, Suomijoje, Latvijoje, Estijoje, JAV, Vokietijoje ir kitose), garsinę ne tik Lietuvą, bet ir jos autorių Ziną Joną Kazėną.  Prisiminkime šia proga keletą iškiliausių jo fotografijos renginių Lietuvoje: 2013 metų birželyje  Parlamento galerijoje veikė didelė ir įspūdinga paroda "Lietuva 1998 - 1991" (pirmoji paroda su pirmaisiais šios temos darbais buvo eksponuota dar 1988 metų liepą), 2014 gegužę,  Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, Katedros aikštėje atidaryta jo  darbų ekspozicija „Vilnius - laisvės miestas: 1988-1991" (tais metais mūsų šalies sostinė tapo gausių susibūrimų, diskusijų, mitingų ir dainų vieta), šiemet Sausio 13 - Laisvės gynėjų dienos proga - paroda gausi Atgimimo įvykiais surengta Šalčininkų Kultūros centre. Tai buvo išties didinga ir informatyvi ekspozicija atskleidžianti mūsų šalies žmonių susitelkimą ir patriotinę kovą už laisvą, nepriklausomą Lietuvą. Ypatingo solidumo parodai teikė ir eksponatų neįprastas dydis, jų atspausdinimo technika - fotografijos atspausdintos ant drobės, kurios užtrauktos ant maždaug dviejų metrų aukščio porėmių. Pasitinkant Vasario 16  , Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, toji paroda perkelta į Trakus, iš kur keliaus į kitus Lietuvos miestus ir miestelius, liudydama mūsų šalies istorinę gėrio ir blogio kovą.

Savaime suprantama, kad Gėris šiuo atveju yra Laisvė, o blogis - okupacija. Šioje gėrio ir blogio kovoje Lietuvoje,  taip pat „karštuose taškuose" užsienio šalyse, kuriose teko pasidarbuoti Zinui Jonui Kazėnui, jo ginklas buvo fotoaparatas, kuris paties autoriaus žodžiais tariant prilygsta Kalašnikovo automatui. Taigi jis pasirinko - stojo Gėrio šalininkų pozicijoje šiapus, mūsų jusliniame pasaulyje, o į to meto įvykius nukreiptas fotoaparato objektyvas Zino rankose, sakyčiau, turėjo veiksmingesnę galią, negu automatas ar netgi tankas, nes nuotraukos  palietė tūkstančių žmonių sąmonę ir širdį, sužadindamos patriotinius jausmus, tikėjimą tautos galia ir pergale. Beje, tuo metu jau spėję pagarsėti kai kurie fotomenininkai irgi pasirinko - „nėrė krūmus" ir dairėsi gerų orų meninei fotografijai.

Anapus: mumis žaidžia, mes žaidžiame

Postmodernizmo filosofija ir menas iškelia menininko asmenybę aukščiau gėrio ir blogio kovos horizonto, žemiškų rūpesčių, kovos dėl progreso, geresnio gyvenimo siekių, nurodydama, kad visa, kas mus supa ir tai kas mūsų rankomis sukurta, tėra iliuzija ar ženklai,  simuliuojantys realybę, bet nepajėgūs jos atskleisti. Čia žodis „simuliacija" vartojamas mums įprasta reikšme, kaip, pavyzdžiui, sveikas žmogus simuliuoja ligonį.  O tai, ką mes paprastai suvokiame kaip tikrovę, šiuolaikiniai postmodernizmo filosofai,  pradedant vienu žymiausiu pasaulyje postmodernizmo teoretikų Jeanu Baudrillard'u, vadina simuliakru, kuris galiausiai suprantamas kaip tikrovės nebuvimas ar  jos priešybė -  netikrovė. Tikrovė Baudrillard'o koncepcijoje yra tik „kažkieno" konstruojama iliuzija iš anapus ir tuo pačiu tas „kažkas" mumis žaidžia.  Analizuodamas tokius socialinio vartojimo fenomenus kaip masinė žiniasklaida, reklama, prekybos centrai, perteklinė visuomenė, Baudrillard'as atskleidžia, kad vartojimas kiekvienam individui yra nebe būdas savo poreikiams patenkinti, o poreikis išsiskirti, išreikšti savo tapatybę arba susikurti statusą visuomenėje. Tiek daiktai, tiek meno kūriniai postmodernizme tėra ženklai arba jų sistemos, kurie daugeliu atvejų nėra pajėgūs atspindėti realybę, o atspindi tik patys save. Kaip šie ir kai kurie kiti postmodernizmo bruožai pasireiškia Zino Jono Kazėno parodos darbuose?

Ekspozicija, išdėstyta net trijose salėse, talpina daugiau, negu 800 darbų. Nuo mišria technika atliktų mažų paveikslėlių,  sukabintų ant specialių "armonikos" principu sukurtų stendų, taip pat išdėliotų ant stalų, iki didelių fotografikos, koliažo, tapybos paveikslų sukabintų ant erdvių parodos salių sienų. Paroda pasižymi atlikimo technikų, stilistine, raiškos priemonių bei tematikos įvairove. Atkreipia dėmesį modernūs, gana didelio parodinio formato  fotografikos abstrakčios plastikos, dekoratyvinės kompozicijos (apie 20 darbų). Jie pasižymi įdomiu motyvų parinkimu,  jaučiamas geras įvairių  fotografikos technikų įvaldymas. Šiai parodai pateikta ir apie 70 aliejinės tapybos ant drobės paveikslų, kurie panašaus dydžio kaip ir fotografika, todėl gerai tinka didelei parodos salės erdvei, gerai apžiūrimi iš toli. Ypač išraiškingos figūrinės kompozicijos, keletas darbų kosmine tematika. Vienoje iš parodos salių matome didelę sankaupą postmodernistinių  kūrinių. Ryškiausias šios salės ir apskritai parodos akcentas - keliais aukštais sudėti spalvingi kartoniniai cilindrai.  Šios erdvinės kompozicijos išpuoštos daugiausia praeito šimtmečio reliktais, vintažiniais artefaktais, įvairia bižuterija, mirgančia metalo, emalės, spalvoto stiklo deriniais, diržų su metaline apdaila fragmentais, sagtimis, o taip pat įprastos dailės elementais (tapyba, piešiniais, fotografijomis).  Minėti dekoratyviniai konkretaus vaizdo elementai jungiami ne tik su kartoninio cilindro išoriniu pagrindu, bet ir įrėminami kaip tapybos darbai. Pastarieji kūriniai parodoje pakabinti ant sienų greta kitų koliažo, fotomontažo technika atliktų kūrinių, kurie pristatyti atskiru pavadinimu „Laukiniai Vakarai". Tokiu būdu „atgyvenę", seniai atlikę savo funkcionalinę paskirtį ir nebevartojami daiktai ar jų elementai atgyja meno kūrinio erdvėje naujam gyvenimui. Tiek „Cilindruose", tiek ir „Laukiniuose Vakaruose" atkreipia dėmesį postmodernizmui būdingas žaidybinis montažas - kūriniai ne vaizduoja, bet naudojasi, operuoja vaizdais, iš jų kuriama kita tikrovė, įsikūnijanti meninėse formose. Paprastai postmodernistinio meno atstovai nesiekia sukurti darbų, kurie turėtų išliekamąją vertę, būtų ilgaamžiški. Svarbiausia jiems - pats kūrimo procesas, kuris dažnai įvardijamas kaip žaidimas.

Stendai su miniatiūriniais Kazėno paveikslėliais mums gali sukelti nemažai minčių apie postmodernizmą. Pavadinimas „miniatiūriniai" - sąlygiškas, lyginant su kitais darbais šie paveikslėliai išties maži, vaizdingumo dėlei sakysime „delno dydžio".  Juose ant tamsaus kartono priklijuoti viena stilistika tapybiškai atlikti žmonių atvaizdai. Paties autoriaus teigimu, tai ne konkrečių žmonių  portretai, o tiesiog žmonių paveikslėliai. Tai lyg ir nieko keisto, jeigu kiekvienas jų nebūtų įvardinamas konkrečia pavarde, kaip antai: Michael Fosmir, Hilary Davis, Jochn Wilter, Terry Garcija ir t.t. Ir tokių bendrinių paveikslėlių su  pavardėmis, kurios neatspindi vaizduojamo asmens, parodoje yra daugiau negu pusantro šimto. Vis dėlto pasidomėjau, ar neaptiksiu šių pavardžių internete, juolab, kad kai kurios jų pasirodė girdėtos. Taip. Yra. Tarp jų Amerikoje gerai žinomi žmonės - fizikai, matematikai, inžinieriai ir kt. Kai kurios pavardės (kaip pas mus Jonaitis, Petraitis) labai populiarios. Tarkime, paveikslėlyje įrašytą pavardę Hilary Davis vienoje Amerikos valstijoje su  tarsi klonuotais įrašais (tokiais pat vardais ir pavardėmis) gyvena net 99 asmenys. Galima pagalvoti, kam čia reikalingas toks mano smulkmeniškumas? Ogi tam, kad jis gerai iliustruoja vieną charakteringą ir jau aukščiau mūsų paliestą postmodernizmo teiginį, kad menas yra ženklų sistema, o ženklas nepajėgus atspindėti tikrovę ir iš tikrųjų jis autentiškai atspindi tik pats save. Taigi šiuo atveju tai puikus pavyzdys, kai vaizdas ir rašmenys nėra susiję, o įkomponuoti į paveikslą kaip savarankiški ženklai, lygiai kaip ir šiuose paveikslėliuose įklijuoti pašto ženklai, spalvingi popierėliai arba įrašyti nieko nereiškiantys raidės ir skaičiai, kurie daugiau primena inventorinius numerius, negu vaizdo komponentus. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad šie darbai jau spėjo pabuvoti muziejaus saugykloje, tik keistu būdu (ant paties paveikslo) surašytais inventoriniais numeriais ir pamarginti spalvotomis žymomis, kitais grafiniais ženklais. Iš tikrųjų paveikslėlių elementai nėra tarpusavyje susieti kokiais nors informatyviais, prasminiais ryšiais, o tėra tik prasmių simuliacija ar jų iliuzija. Tokiu būdu paveikslėlių plokštumos kompoziciniai elementai  yra savarankiški, patys save liudijantys ženklai.

Panašiu principu sukurti ir paveikslėliai su vandenų gyventojais - žuvų vaizdais. Tokių kūrinių Kazėnas sukūrė itin daug - apie 500. Čia vėlgi pavaizduotos ne konkrečios žuvys, o išmoningos  jų interpretacijos. Taigi lyg ir nieko ypatingo. Tačiau, palyginus šias tarsi - žuvis su ką tik aptartais tarsi-portretais, netruksime pastebėti, kad paveikslėliai su žmonėmis ir žuvimis yra vienodo formato, vienodos stilistikos, su panašiomis vaizdo modifikacijomis. Todėl parodos lankytojui pagrįstai gali kilti klausimas, kodėl darbų autorius pateikia tiek daug panašių darbų, kai galėtų šią savo kūrybos kryptį pristatyti, tarkime, ne šimtais, o keliais ar keliomis dešimtimis kūrinėlių?

Dėl aiškumo pirmiausia reikia pažymėti, kad postmodernizmo epocha, veikiama naujų technologijų, skaitmeninių sistemų įsigalėjimo, pavertė pasaulį „globaliniu kaimu",  naujųjų medijų „terpe", kurioje žymaus senųjų ir naujųjų medijų tyrėjo H.M. McLuhano pastebėjimu, „nyksta senųjų medijų sąlygoti reiškiniai - individualizmas ir nacionalizmas. Kiekvienas žmogus tampa socialiai angažuotu „globalinio kaimo" gyventoju". O tų gyventojų be galo daug, todėl žiūrint „globalinio kaimo" architekto, o tiksliau, komunikacijų, skaitmeninių sistemų akimis jie nors ir skirtingi, ir turi savo vardus, tėra tik statistiniai vienetai. Šiuolaikinis žmogus netgi daugiabučio namo savo laiptinėje gal tik kelių kaimynų pavardes ir vardus žino, o ką jau kalbėti apie daugiamilijoninį „kaimą" žmonių, turinčių skirtingus ar panašius veidus, skirtingomis arba vienodomis pavardėmis... Postimpresionizmo menas atspindi globalizmo dvasią, todėl mėgsta, kad visko būtų daug, taip pat ir žmonių, kurie kūrinyje tampa bendrybe, t.y.  žmogumi - ženklu. Kiekvienas ženklas yra ženklas tiek, kiek jis yra reikšmingas arba prasmingas. Ženklo prasmė paprastai suprantama kaip nuoroda į tikrovę. Kazėno darbuose ši postindustrinė tikrovė primena Baudrillard'o charakterizuotą postmodernizmą kaip "milžinišką prasmės praradimo procesą", kuris galiausiai reiškiasi tuo, kad "bet kokios istorijos, palyginimai ir tikslesnės nuorodos tapo nereikšmingi". Suprantama, kad toks prasmės praradimas kartu nusineša ir tikėjimą tikruoju pasauliu. „Naująsias medijas" šis filosofas skirtingai nei  McLuhanas laiko ne individualizmo ir nacionalizmo nykimo sąlyga, o greičiau faktorium, „izoliuojančiu individus, užsklendžiančiu juos simuliakriniame pasaulyje, kuriame iliuzijos nebeįmanoma atskirti nuo to, kas tikra".  Tokios mintys kilo susipažinus su paroda.

Ne veltui sakoma, kad „mažas akmenėlis didelį vežimą verčia". Šiuo atveju Zino Jono Kazėno „delno dydžio" paveikslėliai, kaip ir apskritai postimpresionizmas, išjudino ne tik   tradicinės dailės pamatus, bet ir prakalbo apie  globalizacijos problemas - susvetimėjimą, individualybių  suniveliavimą, transformacijas, naujųjų medijų skverbimosi į gyvenimą  problemas. Galbūt ne vienas prie „delno dydžio" paveikslėlių susimąsto ir apie perbėgėlių sukeltą kritinę situaciją Europoje, taip pat ir tikrąją postimpresionistinio (ne)meno paskirtį.

Rubrika "Žurnalistų kūryba" yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.