Man aštuoniasdešimt, o mano kaimynui Povilui tik aštuoneri, bet mudu - oho ! - tikri kaimynai, nes pasimatę, kai jis dviratuku skrenda pas savo vienintelį artimiausią bičiulį Pijų, niekada nepralėks nesustojęs, o pasidalins naujausiais įspūdžiais, ką matęs, skaitęs, patyręs.

Baigiasi vasaros atostogos, tad anądien Povilo paklausiau, ar nepasiilgęs mokyklos.

- Ir taip, ir ne, - greitakalbe beria, - dar turiu perskaityti likusią storoką knygą. Pasiskaičiavau - jei per dieną neperskaitau dvidešimties puslapių, kitą dieną jau tenka keturiasdešimt.

Pasigiria Povilas, kad per vasarą gerokai paūgėjęs - klasėje tarp berniukų būsiąs aukščiausias, gal tik viena mergaitė lenksianti ūgiu.

Su tėveliais aną kartą išsiruošęs ilgon kelionėn, Povilas per kaimynus buvo perdavęs prašymą „diedukams" (atseit mudviem su žmona, nors mes ne giminės), kad palesintume laukines antis, kurios vakarais suskrenda į netoliese telkšantį tvenkinuką.

Dabar štai vėl apžergia dviratį ir skuba. „Neskubėk, nesusižeisk!"- šaukiu jam, o man palinki sėkmės ir nurūksta.

Toks tad tasai mano kaimynas Povilas!

Susitikimas

Mūsų kelionė buvo ilgoka - beveik per visą Lietuvą. Šios vasaros karštis ir kelionės nuovargis vertė kur nors pasiieškoti malonaus pavėsio tolėliau nuo autostrados. Užsukome į mielą ir nuošalų vieno Lietuvos rajono pušynėlį: netoli greitkelio mus pasitiko gražus neseniai restauruotas vėjo malūnas, miškelyje pilkapis ir senos, bet gražiai prižiūrimos kapinaitės, vėsa, ramybė...

- Labas, - netikėtai kažkas pasveikino. Nustebome - dabar retai beišgirsi, kad nepažįstamas praeivis sveikintųsi. Pasilabinome.

Žmogaus, ant seno dviračio užsikrovusio kelis nemenkus pagalius, būta iškalbingo: nė neklausiamas pasipasakojo, kad su miškininku susitaręs pavalyti pušyną - ir miškas būsiąs švaresnis, ir jam kuro visai žiemai taip susitempsiąs. Talkininkų sakėsi neturįs, su žmona kadaise buvę įjunkę į alkoholį, bet jam nusibodęs toks gyvenimas - dėjęs kryžių. Žmoną mieste palikęs taip ir tebemirkstančią alkoholyje, o jis štai kaime ramybę ir sveikatą suradęs: butuką susiremontavęs, pensijos nešvaistąs, savo tyliu gyvenimu net naujų kaimynų pagarbą jaučiąs.

Atsisveikindami palinkėjome šnekiam nepažįstamajam neišklysti iš pasirinkto kelio.

Du potyriai

Antakalnio poliklinikos kieme neseniai išgyvenau du potyrius. Skuba prie automobilio, matyt, po procedūrų dar jauna moteris su sūneliu. Mažyliui gal ketveri ar penkeri metukai ir į plačius skubančios mamos žingsnius vaikutis nebespėja. Suklupo, pravirko. Užuot paėmusi vaikelį ant rankų ar bent trumpam sustojusi paguosti, nušluostyti ašarėles, truktelėjo jį dar stipriau, supurtė, aprėkė ir verkiantį nusitempė prie automobilio.

Stebėjau ir mąsčiau: kuo užaugs mažas žmogutis, nuo mažens (jeigu taip dažnai būna?) nepatiriantis artimųjų švelnumo.

Ir štai už nugaros išgirstu:

- Laba diena.

Atsisuku, pasilabinu ir žiūriu į nepažįstamą suaugusį vyrą.

- Nepažįstate? Aš Korsakas, Mindaugas Korsakas. O aš jus pažinau.

Dabar jau spaudžiu vyriškiui ranką ir prisimenu, kaip seniai seniai jį, trejų ar ketverių metų mūsų mielų pažįstamų dar iš Naujosios Akmenės laikų sūnelį fotografavau, o nuotrauką parodai pavadinau „Mindaugas mažasis".

Užaugo Mindaugas mažasis į didelį vyrą, o užaugęs net seniai matytą ir gerokai senstelėjusį žmogų ne tik atpažino, bet dar ir pasveikino, nuoširdžiai pabendravo.

Kaip augame ir kuo užaugame

Paskutinį kartą atnaujinta: 2015-08-16 08:01

Atgal