Žurnalistų kūryba

Tarp fotografuojančių Atgimimą, Sausio įvykius buvo ir Valentinas Juraitis, tuo metu dirbo populiaraus laikraščio ,,Vakarinės naujienos” ekonomikos skyriaus korespondentu, nors fotografija jam buvo netiesioginė profesija, jis kaip fotografas bendradarbiavo su įvairiomis spaudos įstaigomis, jo nuotraukos spausdintos ir užsienio spaudos leidiniuose ,,Times”, ,,Paris Match”, ,,Ogoniok”, ,,Liberation”, ,,Geo” ir kt.

Jono Laurinavičiaus biografija tokia plati, joje telpa ištisa epocha įvykių ir audrų, kurių dalyviu jam teko būti nuo pat pirmos gyvenimo dienos 1938 metų liepą. Jis vienas tituluočiausių Senjorų klubo narių, vienintelis, kuriam suteiktas rajono (Kaišiadorių) garbės piliečio vardas. Jonas – Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos narys, Nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narys, Tėvynės pažinimo draugijos narys, Lietuvos kraštotyros draugijos garbės narys, Kaišiadorių rajono literatų klubo „Gija“ pirmininkas, ketvirtį amžiaus vadovaujantis „Kaišiadorių aidų“ laikraščiui. Jau vien šių pareigų išvardinimas rodo, kokia plati jo veiklos erdvė. O žurnalistikoje Jonas darbuojasi jau 55 metus.

Septyneri pastarieji žurnalisto ir publicisto Raimondo Polio kūrybinės veiklos metai pažymėti penkių knygų. Didžiuma jų – sentencijos, šių dienų literatūroje gana retai sutinkamo žanro kūriniai. Formos ir turinio lakoniškumas, jų dermė tarsi muzikos garsai talpina savyje žodžių ir minties harmoniją bei ritmą.

Zinas Kazėnas – nestandartinė savo laikmečio asmenybė. Produktyvusis jo profesinės ir kūrybinės veiklos periodas prasidėjo praėjusio šimtmečio 6-ąjame dešimtmetyje. Profesija – žurnalistas, fotografija ir kinas. Kūryba – menininkas. Šiandien kalbame apie Ziną – kaip kūrėją ir menininką. Praėjo jau daug laiko – laiko, kuris buvo socialiai, politiniai ir ekonominiai, švelniai tariant, nestabilus. Šiame kontekste vyko Zino Kazėno, kaip profesionalo ir menininko, veikla.

„Aš esu užsienyje. Savo draugams, savo artimai aplinkai, pamelavau, kad išvažiavau, jog niekas nežinotų kur esu. Nes man gėda.“ – savo istoriją pasakoja dvidešimt dvejų metų Kristina, atliekanti laisvės atėmimo bausmę Panevėžio moterų pataisos namuose. Tai – vienintelė tokia įstaiga Lietuvoje, kurioje laiką leidžia apie trys šimtai moterų. Nuteistųjų bendruomenė čia itin įvairialypė – pilnametės ir nepilnametės, taip pat motinos, auginančios vaikus iki trejų metų. Žurnalistai Berta Tilmantaitė ir Artūras Morozovas pristato dokumentinį multimedijų projektą „Vienodos dienos“, pasakojantį apie šių pataisos namų gyvenimą.

Šį kartą kolega Apolinaras Juodpusismums atsiuntė dvi naujas miniatiūros.

Šį žurnalistui ir dainininkui Stasiui Povilaičiui skirtą eilėraštį mums apsiuntė palangiškis kolega Gediminas Griškevičius.

Rašytoja tapusi žurnalistė Loreta JASTRAMSKIENĖ, kūryboje neslepianti, kad yra tikintis žmogus, išleido jau trečią romaną. Pirmajame – „Vanduo nemoka kalbėti“ – pasakojo apie sūnaus netekusią motiną ir jo dingimą tiriančią žurnalistę, antrajame – „Juokingos moters agapė“ – apie žurnalistikos užkaborius, trečiajame – novelių romane „Įpėdiniai“ – kelionėse po Austriją ir Alpių kalnuose nutikusias istorijas...

Spalio 3-ąją būtų sukakę 120 metų tragiškos lemties rusų poetui lyrikui Sergejui Jeseninui. Ta proga mūsų kolega ukmergietis Julijonas Petronis atsiuntė žiupsnelį savo eilių.

Juozas Kundrotas – Kaišiadorių kraštietis, gimęs Žaslių seniūnijoje. Išleidęs per 30 knygų: romanų, apysakų, apybraižų. Dirbo Ignalinos, Jonavos rajonų redakcijose, net 23 metus – Radijo ir televizijos komiteto Kauno vyriausiojoje redakcijoje. Pelnęs keletą respublikinių literatūrinių premijų, apdovanotas medaliu ,,Už nuopelnus žurnalistikai“. Neseniai išėjo jo knyga ,,Artuma“. Ta proga apie šią knygą ir kitą J. Kundroto kūrybą kalbasi ,,Kaišiadorių aidų“ laikraščio redaktorius Jonas Laurinavičius.

“Sveikinu Jus su besibaigiančia vasara ir siunčiu tris pastebėjimus ar nutikimus, kurie mane sudomino. Nežinau, ar sudomins kitus,” – rašo mums kolega Apolinaras Juodpusis.

Dangumi, kartais leisdami saulei šyptelėti, plaukia ir plaukia šviesesni, tamsesni debesys, debesys virš pusiau negyvos Palangos, Lietuvos kurortų puošmenos. Šios vasaros, o jos beveik nebuvo, tikrosios, saulės spinduliais žaidžiančios vasaros... Taip sako ir vietiniai gyventojai, palangiškiai

Radviliškio miesto šventėje „Skamba Radviliškio garvežiai“ Radviliškio rajono savivaldybės mero padėkos ženklas įteiktas LŽS nariui, rašytojui, meno vadybininkui, šiuo metu gyvenančiam užsienyje, Svajūnui Sabaliauskui-Geladuoniui.

JAV lietuvių laikraštis „Lietuvių balsas“, kurį redagavo Vytautas Radžius, surengė literatūrinį konkursą. Į jį, kaip žinoma, 1999 metais atsiliepė daug gerai plunksną valdančių ir šią temą išmanančių žmonių. Tai buvo slaptas konkursas - autorių pavardes buvo galima sužinoti tik susumavus konkurso rezultatus. Niekas nežinojo ir kas yra politinio istorinio romano „Neleisk mūsų gundyti“ autorius. Bet autoritetinga komisija, kurią sudarė rašytojai Vytautas Volertas, Valentinas Sventickas, Danutė Bindokienė, Stasė Petersonienė ir Eugenijus Ignatavičius, gyvenantys JAV ir Lietuvoje, gana greitai atsirinko ir pirmajai premijai, kurios mecenatas Jonas Adomavičius, M.D., pasiūlė romaną „Neleisk mūsų gundyti“. Šio kūrinio autorius pasirodė esąs vilnietis Jonas Vėlyvis.

Mūsų LŽS internetinio laikraščio skaitytojai turbūt jau atkreipė dėmėsį į kolegos Vytauto Leščinsko publikacijas. Kolegą Vytautą žinau jau seniai. Manau, kad ir Jums, gerbiamieji skaitytojai, bus įdomu sužinoti apie kolegą ir jo kūrybą kiek daugiau. Todėl ir paprašiau jo plačiau prisistatyti. Ačiū, kad sutiko. Vytautas Žeimantas