Archyvas :: Kolega Kazimieras Pūras: haiku Vilniui
Kazimieras Pūras
Gimiau 1926 m. kovo 28 d. Biržų apskrityje. Saločių valsčiuje Kiemėnuose. 1953 m. baigiau Vilniaus universitetą. Specialybė - anglų kalba ir literatūra. 1953-1992 m. įvairiose kūrybinio darbo pareigybėse darbuotasi Lietuvos radijo ir televizijos redakcijose.
Kokia buvo pirmoji poezijos pamoka? Tai atsitiko speiguotą 1935-ųjų sausį. Ankstyvą rytmetį, motinai įžiebus lempą, išsiropščiu iš lovos ir pirmą žvilgsnį metu į laikrodį. O jis, nevidonas, neberodo gyvybės ženklo. Bijodamas pavėluoti į mokyklą, paskubom apsirengiau šiltais drabužiais ir be pusryčių strimgalviais išdūmiau pro duris. Iš Kužmiškio vienkiemio, įveikęs užpustytą keturių kilometrų kelią, nusigavau į Kiemėnų pradinę su tamsa. Nė vienoje didžiulio kaimo troboje dar nedegė žiburys. Trepsendamas sustirusiomis kojomis ant cementinių verandos grindų, prikėliau mokytoją Antaną Rudį. Šnairuodamas įleido sušalusį antrokėlį į vidų. Klasėje užkūręs krosnį, išsitraukė iš stalčiaus knygą ir kažką iš jos ėmė rašyti lentoje. Atsisėdęs į savo suolą, stebiu pilnėjančią sakinių lentą, tačiau perskaityti prieblandoje neįstengiu. Pagaliau išgirstu įsakmų mokytojo balsą: „Išmoksi šį eilėraštį iki pirmo skambučio". Išeidamas dar pakursto krosnyje ugnį ir priduria: „Nepadeklamuosi - liksi mokytis po pamokų". Priėjęs prie lentos, perskaitau: „M a i r o n i s, V i l n i u s... Antai pažvelki tai Vilnius rūmais/ Dunkso tarp kalnų plačiai..." Iki pirmo skambučio, matyt, dar buvo likę marios laiko. Didžiulė koklių krosnis skleidė malonią šilumą. Eilėraščio „zubryti" nereikėjo, - keletą kartų perskaičiau, ir posmai sugulė vaiko galvelėn, praturtindami vaizduotę naujais, šviesos kupinais pasauliais... Už naktinį „blūdinėjimą" skirta mokytojo bausmė įžiebė manyje meilę poezijai ir Vilniui, kuris vėliau lemties dėka tapo asmeninio gyvenimo ir kūrybinės veiklos savastimi.
To paliudijimas - keturiasdešimties metų žurnalistinis darbas Lietuvos radijo ir televizijos redakcijose bei senjorystės amžiuje išleistos knygos, tarp kurių kelios skirtos eilėraščiams: „Saulėlydžių kloniuos" (1996), vaikams „Kur žiojėja smegduobėlės" (2001) ir „Dienų palydos" (2011). To paliudijimas - ir pluoštelis trieilių posmų Gedimino miestui, sukurtų po septyniasdešimt penkerių metų nuo anos įsimintinos „poezijos pamokos".
O Atgimimo dainius man ir šiandien yra Maironis, vienas iškiliausių Lietuvos poetų.
H A I K U V I L N I U I
I. I s t o r i j o s v e r p e t u o s
Gulbė baltoji
Slėnyje Šventaragio
Lietuvą gieda.
*
Šlakstė per krikštą
Mūsų bočius, Vilija,
Vandeniu tavo.
*
Evangelistas
Dekalogą mums skaito
Katedros nišoj.
*
Batoro bulė.
Alma Mater Vilnensis
Kelia ad astra.
*
Dar tebeskamba
Jono bažnyčios skliautais
Skargos pamokslai.
*
Gieda Poetui
Tyruose Akermano
Volungė Vilniaus.
*
Švyti Trys kryžiai
Lyg stulpai Gedimino,
Dangų parėmę.
*
Gaudžia Sekminės.
Pušynai Kalvarijų
Stacijas eina.
*
Meistrai Vakarų
Renesanso dekoru
Miestą apsagstė.
*
„To Krόl litewskij",
Šnabžda panstwo, Vileišio
Karietai riedant.
*
Gieda ant viškų
Apaštalų dvylika
„Pulkim ant kelių".
*
Rūmams valstybės
Signatarai Vasarį
Pamatus klojo.
Blyksniuos komunos
Trispalvę bokšte pilies
Vyčiai iškėlė.
*
„Mokėkim augti" -
Gausmas V i n c e n t o varpo
Tyruos nuslopo.
II. K a s d i e n y b ė s s p a l v o s
Šventėj Kaziuko
Verbų alegorijom
Miestas pražydo.
*
Virš Pacų rūmų
Barokiniai debesys
Gotiką slegia.
*
Ne „dangoraižiai" -
Smailė rūmų valdovų
Aukština Vilnių.
*
Markučiuos ruduo.
Sergsti Puškino aurą
Auksiniai klevai.
*
Žibučių dulksna
Prie Vilnios mėlynuoja.
Pavasarėja.
*
Šlovina Vingy
Tūkstantmetę Lietuvą
Jos atžalynas
2009 m. vasaris - liepa.
Komentarai (0)