Žurnalistų kūryba

 Kiekvieną kartą, kai į Lietuvą  ateina Sausis ir  pažymimos  tų dramatiškų įvykių metinės,  viešojoje erdvėje trumpam  sužybsi  patriotiniai   pilietiškumo žiburėliai, prisimenami įvykiai ir žmonės.

Atgimimą, Sausio įvykius  fotografavo daugelis, ir  šią  mūsų kraštui svarbią istoriją neįmanoma ištrinti iš atminties ir sunaikinti  fotodokumentus. Nes fotografų buvo nesuskaičiuojamai daug ...

Tai buvo jau ne stalininiai deportacijų metai, kai vežimų į Sibirą neturime nei vienos fotografijos. Baltijos šalių yra išlikę keletas fotografijų, kurias  slapta užfiksavo   estų mergaitė-paauglė stebėdama pro langą, kai  ruošiasi vežti tėvus ir ją pačią...

Tarp fotografuojančių Atgimimą, Sausio įvykius  buvo ir  Valentinas Juraitis, tuo metu dirbo populiaraus laikraščio ,,Vakarinės naujienos" ekonomikos  skyriaus korespondentu, nors fotografija  jam buvo netiesioginė profesija, jis kaip fotografas bendradarbiavo su  įvairiomis spaudos įstaigomis, jo nuotraukos spausdintos  ir užsienio spaudos leidiniuose ,,Times", ,,Paris Match", ,,Ogoniok", ,,Liberation", ,,Geo" ir kt..

Sugrįždami į tas dienas  pakalbinome tų dienų  ir įvykių liudininką ir metraštininką žurnalo ,,Vyzdys foto/video" redaktorių Valentiną  Juraitį:

 Sausio dienos,  kas tau  tas  laikmetis šiandien?

Tai buvo saldus jausmas, geri, ryškūs išgyvenimai.  Mes, Spaudos rūmų  žurnalistai,  kurių, šiuo metu  jau nedaug čia tebedirba,  dramatišką laikmetį minime ir sausio 11 dieną, tą dieną, kai  šturmu buvo užimti  Spaudos rūmai,  o mes  jėga išvaryti iš savo darbo vietų. Tą dieną  apie vienuoliktą  valandą  kasmet išeinane  prie rūmų fasado ir  pažvelgiame į sienoje išlikusias kulkų suaižytas žymes (dabar jas dengia  radijo stoties M1 reklaminis plakatas). Tuomet buvau šalia, fotografavau ant rūmų stogo, kai  savanoris gynėjas Lukšys ledinio vandens šiuškšle  perliejo puolančius desantininkus, o vienas karininkas ėmė šaudyti ir  sužeidė jį į skruostą,  drąsusis jaunuolis pargriuvo savo kraujo klane...

 Būdamas tuose įvykiuose mačiau ir daugiau  gražių gėrio nesavanaudiškumo, didvyriškumo pavyzdžių.

 Manau, kad aš, ir kiti, kurie buvo tų įvykių liudininkai ir dalyviai, patyrė išgyvenimus, stresą, to nepamirš.  Tai savotiškas saldus jausmas tiems kurie buvo apšaudyti. O mūsų  likimai susiklostė įvairiai. Vieni sugebėjo prisitaikyti prie griežtų liberalizmo reikalavimų, kitiems naiviems idealistams likimas lėmė kitaip. Pažįstu ir sutinku daugelį to meto bendradarbių, bendraminčių, kurie  šiandien  vos suduria galą su  galu, yra praradę sveikatą ir niekas jiems neištiesia pagalbos rankos. Norėčiau sužinoti, koks savanorio Lukšio likimas, girdėjau liūdnokas.. Taigi  pasirūpinti savimi - vienas svarbių dalykų, ko mes šiandien turime ankstyvajame kapitalizme išmokti. Išsivadavę iš prievartinio kolektyvizmo ideologijos, gyvendami kitame kraštutiniame - radikaliame individualizme.

Kokie tai buvo laikai žurnalistui?

   Ar fotografas, ar žurnalistas - mes tada jautėm, kad esam piliečiai, kad kažkas keičiasi. Nežinojom kaip viskas vystysis toliau. Tuo laikotarpiu buvo daug fotografų. Jie turėjo vienokią ar kitokią praeitį. Įvykius fotografavau užsidegęs. Fotografavau, kai Lukšį sužeidė, ginant Spaudos rūmus. Visi fotografavom, darėm metraščius, vienas vienaip, kitas kitaip, vienas daugiau, kitas mažiau. Daug fotografavau per Sausio įvykius. Kelias paras nemiegojau. Neturėjome dar tuomet darbo konfliktinėjė aplinkoje patirties, per nepatytimą   praradau  nemažai fotojuostų su vaizdais, nors vėliau juostas protingiau slėpiau. Kita vertus, tuomet daugelį fotografuojančių buvo galima  nesunkiai ,,susemti", bet SSSR represinėms struktūroms buvo ne tai galvoje, ne tos  užduotys, Baltijos šalys jau buvo ,,nurašomos" Vakarams. Jeigu ,,pučas" Maskvoje nebūtų pralaimėjęs, būtų mus  fotografus taip pat prisiminę. Dirbau visoms agentūroms, kurioms galėjau. Turėjau talkininkų, kurie Vakarų spaudos atstovams mano juostas veždavo ar pats perduodavau per  užsienines avialinijas. Daugeliui, kaip ir man, atrodė, kad viešumas gali daug padėti Lietuvos atsiskyrimui nuo SSSR bei išvengti skaudžių represijų.

.

Kaip perduodavote negatyvus?

Negatyvus dažniausiai perduodavau per lėktuvų keleivius, skrendančius  iš Vilniaus. Paryžiuje bei kituose miestuose agentūros turėjo kurjerius motociklininkus,  kurie paimdavo juosteles, o aš perduodavau per oro linijas, per paprastus žmones, keleivius. Tai didelė rizika, nors apie terorizmą, sprogdinimus ir tuomet  kalbų nebuvo, bet buvo kitkas. Nežinojai ant ko užšoksi, pas ką pateks tavo medžiaga. Pagaliau, kai išryškins juostas, ar pavogs autorines teises, ar ne. Svarbiausia, kad  įvyktų  fotografijų publikavimas.

Bendradarbiaudamas užsienio spaudoje, galėjai įvertinti ir Sausio įvykių kontekstą pasaulyje.

  Po kiek laiko, kai nuvykęs į Paryžių į fotoagntūroje peržiūrėjau savo publikacijas, atspausdintas žurnaluose. Štai viename populiariausių žurnale ,,Paris match" Vilniaus Sausis atsispindėjo gana kukliai. Šalia  mano  nuotraukas apie  Sausio įvykius ir  aukų šermenis, buvo  publikuojami gausiai iliustruoti atverstiniai apie prasidedantį karą  Persų įlankoje, Irako bombardavimą. Svarbiausia, kas mane  šokiravo ir piktino, kad  prancūzų žurnalistai kariniame oro uoste fotografavo karo lakūnus, kuriuos į skrydį palydi jų nėščios žmonos. Vyrai atsisveikindami glosto savo žmonų pilvukus, o patys  skrenda  mesti bombų, kur  neabejotinai žus tūkstančiai vaikų... Taip žurnalistai  gana įtaigai  rodė karo cinizmą.

 Pasidalinau savo pykčiu su savo redaktoriumi Jeanu Luisu. O jis: ,,Valentinai, o kodėl, pas jus Lietuvoje tiek mažai kraujo, lavonų turėtų būti ne keletas, o ,,štabeliais, rietuvėmis". Juk žinai, mes uždirbame sau duoną iš kraujo, iš konkliktinių įvykių". O aš jam į tai atsakiau,pagal posakį ,,Manau, tiems lakūnams ir  jų žmonoms ir dar kai kam reikėtų  į vieną vietą  įkištą po granatą... Bepigu tau, tau postringauti, kaip  kasdien per pietus valgai  sultingą steiką ir  užsigeri raudonu vynu...".

,,Nesakyk taip, aš visur pabuvojau ir daug ką  fotografavau, kol atsisėdau į šį krėslą. Įvykius mes turime rodyti aštriai, įtaigiai" - tarsi atlėgo jis lyg ir teisindamasis.

Prancūzų žurnalistai ir Lietuvos įvykius  stengėsi parodyti įtaigiau: pvz. V. Landzbergį prikalbino papozuoti  mazgojantis  kojas ,,tazike". Dėl įdomumo už keletą dolerių  samdydavo Vilniaus prostitutes  ir jas  nuogas ir pusnuoges fotografuodavo...

   Sausio įvykiai turėjo didelį rezonansą pasaulio visuomenėje. Nors prasidėjo invazija, karas Irake, dainuojanti revoliucija Lietuvoje buvo matoma ir girdima.  Kad apie tai visi žinotų nemažai padirbejo ir  mūsų ir užsienio  fotografai, negailėdami jėgų sūkūrė  fotografijų įtaigių filmų.

   Dėkoju už pokalbį

Kalbino Irena Vaičiulytė

Rubrika "Žurnalistų kūryba" yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.