Ar prisimenate, kur matėte nuotrauką, kurioje praviras langas, pelargonijos ir katinas? Nekamuosime, patys priminsime: matėte „Rasose“ prieš metus, lapkričio 19–ąją, kai išėjo pirmasis mūsų žurnalo numeris. Kodėl spausdiname dabar? Gal pritrūkome fotografų, nuotraukų ar gražių vaizdų? Tikrai ne. Tiesiog apsisuko metai ir te būna ji tik mūsų sentimentalių atsiminimų pradžios taškas ir šiandienos atrakcijos, apie kurią - kiek vėliau, dalis.

Taigi ką pernai galvojome, kai žiūrėjome pro šį langą ir leidome pirmąjį žurnalo numerį vietoj vienuolika metų ėjusio laikraščio? Galvojome visaip, bet labiausiai galvojome: turbūt ne laiku. Juk visai neseniai premjeras V. Kubilius buvo ištaręs iki rinkimų vengtą žodį „krizė“, ir viskas tarsi sugriuvo. O mes, kaip ir buvo planuota, išsiruošėme į naują ir brangiau atsieinančią kelionę. Ne vieni. Tikėdamiesi, kad su mumis eis ir mūsų buvę laikraščio skaitytojai. Bet buvo labai neramu. O jei ne...? Krizė juk baugus žodis ir dar baugesnis reiškinys. Krizė – ne metas naujoms kelionėms.

Šiandien tas mūsų ruduo, kai galime skaičiuoti viščiukus. Ir ruduo už šio lango nuotraukoje mums tebėra gražus. Mes – ne vieni. Turime daug, kur kas daugiau nei pradėdami, bendrakeleivių ir mūsų kelionė tęsiasi. Ir mes šiandien beveik žinome, kodėl tebesame ir būsime drauge: mes parduodame ne žinią apie svetimą gražų gyvenimą, o žinojimą, kaip pačiam gražiau ir geriau gyventi. Kaip kurti savo aplinką, kaip auginti derlių, kaip prižiūrėti sodą... Tai mūsų stiprybės ir reikalingumo garantas. Tiesa, jis turi savo kainą ir matuojama ji ne vien pinigais. Matuojama mums rašančių žmonių išmintimi, patirtimi ir noru visu tai dalytis. Esame jiems be galo dėkingi.

Kas gi žurnalas be autorių? Kas „Rasos“ be specialistų? Niekas. Pasakymas banalus, bet teisingiausias: be visų Jūsų nereikėtų mūsų. O šiandien galime pasidžiaugti: MŪSŲ REIKIA. Ir mes, dar tik vienus metus einantis žurnalas, jau turime SAVO SKAITYTOJŲ BŪRĮ. Jums, mielieji, esame dėkingi labiausiai. Ir ne tik už tai, kad mus perkate ir prenumeruojate, bet ir už tai, kad Jums rūpi gražiausi ir svarbiausi dalykai: sėti, sodinti, derlių imti ir grožį kurti. Ar reikia ko daugiau? Gerai pagalvojus: ne.

Apie kauniečių žurnalistų kūrybišką požiūrį į savo darbą ir kitokią jų kūrybą - Lzs.lt puslapyje Kauno skyriaus "Kūrybos artelė".

Paskutinį kartą atnaujinta: 2009-12-02 23:21

Atgal