2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistų kūryba

*print*

Archyvas :: Jonas Jackevičius: "Dažnai tenka tylomis pačiam sau kritikuoti būto laiko sprendimus"

2021-01-03
 
Jonas Jackevičius

Jonas Jackevičius

Jonas Jackevičius
Kada pagalvoju, ką įdomesnio nuveikiau gyvenime - prisimenu savo rašinėjimą, tepliones ir eiliakalystę. Kodėl blaškiausi - nesuprantu. Dažnai tenka tylomis pačiam sau kritikuoti būto laiko sprendimus, nors žinau, kad kankintis dėl to, ką galima buvo pakeisti, ar padaryti geriau - beprasmiška. Tenka prisiminti burtažodį, kuris žmoniją lydi nuo Antikos, o gal nuo žymiai senesnių laikų. Tai - Fatumas, Likimas. Ką vėliau čia dar pripaistysiu - bus tik fragmentiškos pastangos pasiteisinti savo artimiesiams ir bičiuliams, tikintis, kad ir nevykėlio biografija turi išskirtinį štrichą, kurio neturi niekas kitas - tą gali įliustruoti, kad ir pirštų antspaudas arba akies rainelė. Banalūs biografijos faktai - kiek kur dirbta, kaip buvo krimsti mokslai, šiuo atvėju mažiau įdomūs, todėl toliau jums pateikiu nepriklausomybės pradžioje (1993 liepos 24 d.) „Lietuvos ryte" išspausdintą etiudą, kuriame savo gyvenimą vaizduoju kaip tam tikrą nuotykį. 
Viena psichologė atliko tokį eksperimentą: rodė man įvairias spavotas dėmes, ir prašė pasakyti, ką manau. Kaip vėliau paaiškėjo, tiriamasis, žiūrėdamas į tas dėmės tartum į spalvotus debesis, ten galėjo įsivaizduoti pilis, augalus, įvairias daiktų formas. Aš tai psichologei pasakojau, kiek viena spalva gali skambėti šalia kitos, kiek tie deriniai priimtini estetiniu požiūriu, kurie švelnesni, kurie dirginantys ir nemalonūs. Psichologė pasakė, kad testas rodo, jog visai neturiu fantazijos.
Dabar kartais prisimenu tą testą ir pagalvoju, kiek meninė kūryba skiriasi nuo šiaip fantazavimo: matyt, ji paklūsta tam tikriems vidiniams dėsniams, ir tada net bebrotiškiausioje abstrakcijoje yra jei ne tvarkos, tai gal būt tam tikro principo elementas.
Tą principą stengiuosi suvokti nuo to laiko, kada išmokau rašyti raides, tačiau iki šiol neapleidžia abejonė, kiek manyje yra to suvokimo ir kiek - šiaip fantazavimo. Tas vidinis principas - tai galimybė savo pajutimus užkoduoti taip, kad tuo kodu galėtų pasinaudoti ir kiti. Kam tai daryti, kada aplink pilna suprastų ir nesuprastų genijų? 
Ir kaip čia atsakyti į šitą klausimą, jeigu net kai kurie išmintingi filosofai sako, kad jų mintys - tai galimybė maloniai praleisti laiką...
Tačiau - nori nenori - tenka mėginti susigaudyti, kada apninka abejonės ir kankina nuojauta, kad štai - praslinks diena kita - ir ims erzinti gėlių kvapai, akys skaudės nuo spalvų, o garsai atrodys lyg paprastas triukšmas.
Baisu prarasti klausą - pasakytų muzikas, siaubinga apakti - sakytų tapytojas. O tai visai įmanoma mūsų laikais, kada kvepuojame užterštu oru ir mintimis, kada trokštama įsigyti ne žinių, o daiktų, kada skonį primeta neraštinga minia.
Regis, tęsiasi tas asmenybės susidvejinimas, kuris taip iškreipdavo gyvenimo vertybes sovietiniais metais. Buvau tada su tais, kurie nemokėjo pateikti konjuktūrinės kastruotos kūrybos, taip pat neturėjau talento šnekėti ezopine kalba.
Teko susidurti ir su tuometinias dvaro poetais, kurių vienas patarė mažiau domėtis kažkokiu Galčinskiu, o mokytis iš sovietų lietuvių autorių...
Tada buvau televizijos žiurkė ir taip pat turėjau progą artimai bendrauti su universiteto žurnalistais. Ideologinėje aplinkoje jaučiausi kaip beprotnamyje ir, pasibaigus „darbo" valandoms, tuoj pat pasinerdavau į kitą pasaulį - Vilniaus bohemą - ir tada „Vilnelėje" arba „Neringoje" kurdavau performansus arga hepeningus.
Tai buvo tam tikra laisvės iliuzija ir pavojingas žaidimas su mirtimi: ne vienas tų hepeningų dalyvis neišlaikė ir žuvo, tačiau daug kas kitokiu būdu sugebėjo išsaugoti sovietiniu marazmu nesuterliotą spalvų ir garsų pajutimą. Gal būt tai buvo net reali laisvė, nes bet kuris iš tų hepeningų ar performansų atliktas rimtai tuo metu kiekvienam būtų buvęs lemtingas...
Dabar daug kas klausia: tada buvo draudžiama, o kodėl dabar, kai nedraudžiama, nepatenkintųjų karta tiek mažai pateikia naujų poemų ir romanų? Į tai tegul atsako literatūros žinovai arba psichiatrai, o aš tik pridursiu, kad ir toliau dažnai atrodo, jog ritmai, melodijos, kvapai - tik nublukęs atšvaistas atmintyje, skęstantis gatvių dulkėse ir minios triukšme.
Vėl viskas atgimsta ir įgauna apčiuopiamas formas, kada išvykstu - labai retai - iš miesto, o centrinis gatvių ir namų švytėjimas neužgožia horizonto. Arba kada skrendu lėktuvu.
Esu tačiau optimistas - manau, kad viskas dar aštriau būtų jaučiama, jeigu tektų skristi raketa. Kol turėsiu tokias iliuzijas - mėginsiu jomis pasidalyti su kitais. 
Pabudus - tęsiasi sapnas -
labai panašus į gyvenimą -
taip panašus,
kaip dangus panašus į akį,
nors
žodis buvo nuvertintas,
manant -
kad
viskas yra suvokta anksčiau,
nei pasakyta,
tačiau,
kraujas tirštas ir šiltas, lipnus,
dabar dulkėmis virtęs,
ir smegenys virtė voratinklais,
ir mintys - fetišai,
nes numirelis tvirtina savo aš,
ir gėlė vidury žalio lauko,
ir vabzdys, pavirtęs į mirksnį,
ir saulės atodūsis, virtęs spalva,
gal budint, gal miegant,
skirti kiekvienam atskirai -
tikrai atskirai, nes greta
jie visai nepanašūs -
toliau tik muzika,
tylos parafazė, svarbiausių garsų
rinkinys,
tik tiems, kurie nori atminti
savo mirties valandas,
savo gimimo valandas,
ir pulso sekundžių tvinksėjimą.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2021-01-03 14:45
 
 

Komentarai (4)

Jūsų el. paštas

Laimonas

2021-01-17 13:41

jono poezija - ne kiekvienam nabažnam.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Tomas

2021-01-04 13:34

Teisingai, aplink daug triukšmo ir dulkių.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Henrikas

2021-01-03 22:17

Teisingai mąstai, Jonai.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media