2022 m. rugpjucio 17 d., Treciadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistų kūryba

*print*

Archyvas :: Jonas Laurinavičius: : Knyga „Ačiū tau, žeme“ – žurnalistų dainos, prisiminimų verpetas

2022-07-06
 
Viršelio dailininkas Albertas Vaidila

Viršelio dailininkas Albertas Vaidila

Pabaiga. Pradžia 2022 05 12, 2022 07 02

 


Jonas Laurinavičius,

LŽS ir NŽKA narys
Gera buvo almanache rasti ir savo dainų tekstus, pažymėtus skambiomis kompozitorių pavardėmis - Vytauto Paltanavičiaus, Vitolio Baumilo, Viktoro Budrevičiaus, - bet ligi šiol turbūt visų dainų mylėtojų pamirštos, nes jos sukurtos prieš 50-60 metų ir neišlaikė negailestingo laiko išbandymų.
Dainos, kaip ir visi kūriniai, turi savo likimus. Kūrėjas visų pirma atspindi savo laikmetį, jo aktualijas, tų dienų sampratą, netgi ir tuo atveju, jeigu kūrinys kelia mus į antikos laikus. Kūrinių likimas būna ir su euforija, ir nuosmukiais, kol galop, kaip tas kačiukas, įmestas į vandenį, arba išsikapanoja dar gyventi, arba sminga į nežinią.
Kai dar buvau Vilniaus universiteto trečiakursis studentas, „Tarybinio mokytojo" redakcija paskelbė konkursą sukurti dainų mokykline tematika. Tai buvo man artima - juk tepraėjo vos ketveri metai, kai aš pats buvau mokinys. Išėjau į „Tauro" bendrabučio balkoną ir parašiau keturių posmų dainos „Pirmoji meilė" tekstą, o tą pačią dieną nuvažiavęs į Panevėžį, „Rambyno" viešbutyje parengiau galutinį jos tekstą. Nusiunčiau redakcijon. Po kurio laiko parašiau ir kitos dainos tekstą „Saulės keliais". Ir še tau, kad nori: atvertęs „Tarybinio mokytojo" 1962 m. lapkričio 6 d. numerį, skaitau publikaciją „Mokyklinės dainos konkurso rezultatai": „Per pusaštunto mėnesio į konkursą buvo atsiųsta 164 dainos įvairiais tekstais [...]. Žiuri komisijos (kurios pirmininkas Eduardas Balsys - J. L.) atrinktos vertingos dainos yra šios: [...] V. Kuprevičiaus „Saulės keliais" (J. Laurinavičiaus žodžiai), V. Paltanavičius „Prisiminimas" (J. Laurinavičiaus žodžiai)..." (beje, taip dainą „Pirmoji meilė" pavadino kompozitorius). Toliau tekste: „Be to, redakcija drg. P. Gaulę ir J. Laurinavičių, pateikusius kompozitoriams nemaža gerų tekstų dainoms, apdovanoja premija po 20 rublių". Girdėjau, kad Petras Gaulė, tais laikais žinomas dainų tekstų autorius, gavęs premiją tiek nudžiugo, kad pakvietė du draugus į restoraną konkurso rezultatams aplaistyti. Ilgai laistė, o kai galop padavėja atnešė sąskaitą, atsidūrė apgailėtinoje padėtyje - pasirodo, kad tos premijos neužtenka susimokėti už vaišes, tenka prašyti draugų paskolinti dešimt rublių... O man premija studentiškai piniginei buvo nemaža paspirtis, nes vos neprilygo mėnesinei stipendijai.
Tačiau vos paskelbus šią dainą „Tarybiniame mokytojuje", tekstu susidomėjo kompozitorius Vitolis Baumilas ir jis sukūrė kitą dainos variantą mano autoriniu pavadinimu „Pirmoji meilė". Pasisekimas buvo staigus ir netikėtas: daina vis skambėjo ir skambėjo per respublikinį radiją. Ir čia nebuvo nieko nepaprasto: V. Baumilas dirbo respublikinio radijo muzikos redakcijos redaktoriumi, vadovavo moterų vokaliniam ansambliui, tai ansamblio įrašą vis paleisdavo eterio bangomis...
Negana to, ne vieną kartą „Pirmoji meilė" nuskambėjo tikra to žodžio prasme nuo Nemuno ligi Vladivostoko, pats esu ją girdėjęs Kislovodske, kai „Rossijos" sanatorijoje įjungiau „govorilką" (radijo tašką). Mat Lietuvos radijas koncertiniais įrašas dalijosi su Maskvos sąjunginiu radiju. V. Baumilas pasirūpino, kad mano tekstas būtų išverstas į rusų kalbą. Tai padarė poetas J. Grigorjevas. Vokalinis ansamblis jį padainavo ir įrašas nukeliavo „į šalies sostinę", o ten „tautų draugystės vardan" ir nuskambėdavo per „visą tą šalį". Po to ši daina (lietuvių ir rusų kalbomis) buvo išspausdinta rinkinyje „Pradedam estradinį koncertą IV" (1965), iš kurio V. Žeimantas ir paėmė į savo sudarytą almanachą „Ačiū tau, žeme". Nenuneigsi, kad ir kaip kuklintumeis, tai malonus prisiminimas. Bet tik prisiminimas. Nes daina jau seniai pamiršta, ją nuo scenų nupūtė nauji vėjai, prieš kuriuos ji, deja, neįstengė atsilaikyti. Bet ji savo lyg ir padarė, iškilusi iki anų laikų aukštumų.
Neturėjau tokios minties parašyti dainą „Brangiesiems mokytojams", tačiau tai padaryti man pasiūlė „Tarybinio mokytojo" redakcijos žurnalistas Stasys Čižas, kurį pažinojau nuo vidurinės mokyklos dienų.
-Juokaujate ar ką, - šyptelėjau, - paskelbtas respublikinis konkursas dainai apie mokytojus parašyti... Ne mano nosiai tokie konkursai...
Tuo metu savo tekstus konkursui jau buvo pasiūlę poetai Bronius Mackevičius ir Janina Degutytė.
Vis dėlto susigundžiau. Vieną savaitgalį - tai buvo 1963 m. žiemą - nuvažiavęs į uošviją Kampinės kaime (netoli Vievio), per kokias dvi valandas sukurpiau tekstą „Brangiesiems mokytojams". Nuvežiau į Vilnių S. Čižui. Tekstą beregint išspausdino „Tarybinis mokytojas" (1963 02 17). Beliko laukti...
Ir netrukus po to tarsi griausmas iš giedro dangaus - skambina tas pats S. Čižas ir praneša:
-Sveikinu, Jonai! Švietimo ministerijos ir Kompozitorių sąjungos sudaryta komisija pripažino tavo sukurtą dainos tekstą geriausiu ir pasiūlė kompozitoriui Viktorui Budrevičiui parašyti tam tekstui muziką. Respublikinėje moksleivių dainų šventėje, tuoj po iškilmingos dalies - po himnų ją dainuos moksleivių mišrus choras. Kiek žinau, chorui diriguos Lietuvos liaudies artistas Antanas Budriūnas...
Pasakiška ar ne? Iki tol teparašęs vos kelis dainos tekstus, asmeniškai nepažįstantis nė vieno kompozitoriaus, pats nedainuojantis, nes neturįs klausos, nebent širdimi, savo vidumi jautriai jaučiantis ritmą, muziką, o dabar štai jau antrą respublikinių dainų tekstų konkursą laimįs.
-Juokaujate, - pakartojau savo mėgstamą pasakymą. - Kol neišvysiu oficialaus patvirtinimo spaudoje, negaliu tikėti tuo, ką sakote...
Tokio patvirtinimo ilgai laukti nereikėjo...
Išvydau ne tik informaciją spaudoje, bet ir pačią dainą su V. Budrevičiaus muzika. Ją išspausdino žurnalas „Meno saviveikla" (1963, nr. 10, p. 14-16). Švietimo ministerijos užsakymu Laikraščių ir žurnalų leidyklos spaustuvė 20 tūkst. tiražu išleido 1964 metų respublikinei moksleivių dainų šventei mišriems chorams skirtą leidinėlį, kuriame buvo ir daina „Brangiesiems mokytojams". Leidinėlis buvo išsiųstas į visų miestų ir rajonų liaudies švietimo skyrius, kad šie išdalintų jį mokykloms, kurių chorai atrinkti respublikinei moksleivių dainų šventei.
Keletą dienų iki jos gavau kvietimą su respublikinės moksleivių dainų šventės 1964 m. emblema, ir šios šventės programą, į kurią įrašyta ir daina „Brangiesiems mokytojams".
Šventė truko dvi dienas - birželio 27-ąją Vingio parke (dainos), birželio 28-ąją Žalgirio stadione (šokiai).
Kaip gi nenuvyksi?!
Kaišiadoryse, kur tuo metu gyvenau, universitete perėjęs į neakivaizdinį skyrių, jaunatviškai šmaukšt į traukinį ir po valandos Vilniuje. Žvelgdamas į laikrodį, kad nepavėluočiau - į Vingio parką.
Bet prie įėjimo, kur buvo parduodami bilietai į šventę, manęs kontrolierės neleidžia, nežiūrėdamos, kad aš rankoje laikau kvietimą, kurio jos turbūt nebuvo mačiusios ir nieko apie kvietimus nežino.
-Tai jums reikia važiuoti kiton parko pusėn, ten šventės organizacinis komitetas, svečiai iš broliškų respublikų.
O kuo gi aš nuvažiuosiu, jeigu aš pėsčias?!
Vis dėlto praleido mane, po to dar per kontrolierius, kol atvedė į man skirtą vietą ir pasodino. Tik neprisegė šventės emblemos su juostele, nes tai prie atskiro įėjimo darė moksleivės, apsirėdžiusios tautiniais drabužiais.
Kam gi būtų nemalonu klausyti, kaip keliatūkstantinis moksleivių mišrus choras dainuoja tavo tekstą, kurį prieš kelis mėnesius parašei:

 

 

Aidėki, daina,
Gražiausia daina,
Šiandieną po tėviškę plačią!
Už džiaugsmą, žinias,
Šviesias svajones
Jums karštas moksleiviškas ačiū!
Ačiū!

 

 

Ir tą ačiū ilgai kartoja ne tik jaunieji choro dainininkai, bet ir visa Vingio parko estrada, kartu atsistojo visa minia klausytojų. Per garsiakalbius skamba ne tik visas parkas, bet ir Vilniaus centras, nes garsiakalbiai buvo iškabinti ir Lenino (dabar Gedimino) prospekte...
Betgi ovacijos, netgi ilgai trunkančios, vieną kartą nurimsta, nutyla...
O kas po to?
Vakare šventės programa baigėsi. Žmonės po truputį ėmė skirstytis. Svečiams rezervuoti suolai priešais Vingio parko estrada irgi pamažėl ėmė tuštėti... Pasukau ir aš išėjimo link, iš kur ir buvau atėjęs.
-Jonai, duok paspausti dešinę, nes šiandien tavo triumfo valanda buvo! - susigretino su manim kurso draugas sporto žurnalistas Vytautas Saulis. - Nuskambėjai per visą Lietuvą...
Bet aš, matyt, buvau jau atsitokėjęs nuo euforijos.
-Ir kas iš to? - tariau. - Dainos nutilo... Parkas tuštėja. Ir kam dabar reikalinga toji skambi daina, kuriai tekstą parašiau. Niekam! Nes ji tik šiai šventei buvo sukurta. Šventė baigėsi, kartu ir dainos „Brangiesiems mokytojams" gyvastis baigėsi, o savyje vislab pajuntu tuštumą. Kažkas lyg iškrito iš manęs. Negrįžtamai.
O Vytautas:
-Netauzyk niekų. Dainų šventės Lietuvoje gyvuos ir gyvuos. Jų repertuarai įeis į istoriją, apie jas bus rašomos knygos. Niekur nedingsi ir tu. Kažkuriame tome sušmėžuos ir kompozitoriaus, ir tavo pavardė.
-Hm... - murmtelėjau. - Gerai būtų, kad tavo žodžiai pasiektų Dievo ausį... Bet didžiai abejoju...
Pasirodo, mano kurso draugas buvo teisus. Kai po daugelio daugelio metų nuėjau į Kaišiadorių viešąją biblioteką, man skaityklon atnešė visą pundą knygų apie Lietuvos dainas, respublikines dainų šventes: „Tarybų Lietuvos chorai", „Tarybų Lietuvos chorvedžiai", „Moksleivių chorai", „Lietuvos chorų istorija"... Pagal rodykles knygų gale - vis Viktoro Budrevičiaus pavardė. Atverčiu puslapius: juose nurodytos kompozitorių biogramos, žymiausių kūrinių sąrašai. O kaip su daina „Brangiesiems mokytojams"?
Ogi taip, kaip kadaise prognozavo kurso draugas, ji yra paminėta tarp geriausių kompozitorių dainų. Tik, atleiskite, ten po dainos pavadinimu juodu ant balto skliausteliuose parašyta - „...žodž. Just. Marcinkevičiaus." Kažkieno apmaudi klaida, gal tekstą perrašinėjusios mašininkės ar kieno nors kito, bet yra kaip yra...
Išsaugojau bukletą - Respublikinės moksleivių dainų šventės (1964) programą. O Viešpatie, išskyrus amžinąsias liaudies dainas - lietuvių, estų, čekų, rusų - programoje šių dienų klausytojui nieko nebelieka! Laikas iš savo registrų išbraukė beveik viską - netgi TSRS ir LTSR himnus, nes nebeliko tokių santvarkų, valstybių. Kūrybine pragaištimi tapo viena gražiausių vaikų dainų „Tau, mano mamyte", kuri tikriausiai su pasisekimu būtų skambėjusi ir šiandien, tačiau, deja, prie jos teksto autoriaus vardo ir pavardės - Kostas Kubilinskas - atsirado ir saugumo agento slapyvardis „Varnas". Repertuare buvo ir kita to paties autoriaus dainelė „Skambėk, pionierių dainele", taip pat dabar jau abejotinos politinės reputacijos Valerijos Valsiūnienės „Dainos diena", dar skambėjo A. Balčiūno sukurta daina „Pionierių stovyklos daina" ir t. t. Šiandien, žiūrint į šį dainų repertuarą, reikia susimąstyti: o vis dėlto kas yra tos amžinosios vertybės, kas iš tikro turi išliekamąją vertę?! Telieka pridurti, kad Lietuvos dainų šventės įrašytos į Pasaulio nematerialiųjų vertybių sąrašą.
*
Į almanachą „Ačiū tau, žeme" pateko 80 žurnalistų dainų. Buvo prašoma pateikti ne daugiau 5 dainų tekstų. Kai kurie dainų tekstų kūrėjai tik tiek jų teturėjo, arba ir tiek nepateikė... Nemažai daliai žurnalistų tokia kūryba - tik blyksnis, tik pomėgio išraiška. Tačiau to negali pasakyti, pavyzdžiui, apie Vytautą Barauską, sukūrusį daugiau nei 650 dainų tekstų. Tai profesionali kūryba, tai jau nebe mėgėjo, o tikro poeto plunksna! Pagal jo tekstus muziką kūrė visa plejada žymiausių Lietuvos kompozitorių: B. Gorbulskis, A. Raudonikis, B. Dvarionas, L. Abarius - iš viso jų apie dvidešimt. Viena pagrindinių savo kūrybos krypčių dainų tekstus laikė ir Juozas Elekšis, sukūręs per 400 dainų tekstų. Sudėjus tik šių dviejų žurnalistų poetinę kūrybą jau turime per... tūkstantį dainų!
Betgi kiek šių kolegų, kaip ir kitų, dainų mes mokame, dainuojame arba bent esame girdėję?! Aš netgi savo dainas sunkiai beprisimenu, o ką jau bekalbėti apie kitų draugų. Gal kada kur nors ir esu skaitęs ar girdėjęs dainuojant, tai dabar jau spėjęs ir pamiršti. Ne tik dėl senatvės, bet svarbiausia dėl to, kad jus nedainuojamos, parašytos ir tiek.
Nematau čia jokios kūrybinės tragedijos. Jeigu jos nedainuojamos, tai, vadinasi, gražiausios savo dainos dar nesi sukūręs. Tai tik paskata imtis plunksnos ir bandyti, ieškoti, kurti... Vienam lemta blykstelti iškart - kūrybinio kelio pradžioje, kitam pavyksta pakilti į Parnasą tik po šimtojo ar ir dar tolimesnio bandymo. Juk kiekgi mūsų dainų kūrėjų, poetų, netgi nepirmaeilių, tapo plačiai žinomi tik dėl vienos liaudyje įsišaknijusios dainos, pavyzdžiui, Vaidoto Spudos - „Susitikt tave norėčiau vėlei" arba Viktorijos Kumpikevičiūtės „Pamilo dobilas ramunę", Pauliaus Preikšo - „Mieloji sese, tau daug dainelių/Turiu paslėpęs širdyj giliai..." ir t.t. Kur garantija, kad kuri nors daina, įdėta į almanachą „Ačiū tau, žeme" ims ir taip paplis, kad muzikologai, dainų mėgėjai puls ieškoti, kur buvo tos dainos teksto pirmoji publikacija... Likimo keliai nežinomi, pilni netikėtumų. Ir ne visi jie būna nešviesūs.
Ačiū Vytautui Žeimantui už knygą „Ačiū tau, žeme". Pavyzdžiui, man ji sukėlė daug prisiminimų, daug, kaip matote, pamąstymų, refleksijų. Manau, kad ir kitiems almanacho bendraautoriams taip padarė. O jei atsiranda neabejingų, vienaip ar kitaip reaguojančių į žurnalistų - dainų kūrėjų - dainas, vadinasi, almanachas pasiekė savo tikslą.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2022-07-06 11:08
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media