Žurnalistų kūryba

Kasmet gegužės 7-ąją Lietuvoje - Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, kuri primena kiekvienam lietuviui represijas, kuriomis buvo varžomi kiekvienos tautos brandumą liudijantys ženklai - kalba, knygų leidyba, spauda, laisvas žodis.

Nepaisant pandemijos, keliančios chaosą ir žurnalistų kūryboje bei gyvenime, „Naujo lanko" leidykla Kaune išleido Lietuvos žurnalistų sąjungos nario, rašytojo, poeto Jono Laurinavičiaus jau aštuntąją eilėraščių knygą „Rugsėjo gėlės".

Knygą sudaro penki skyriai. Tai dedikacijos žinomiems žmonėms, eilėraščiai apie tėvynę, gimtinę, pamąstymai apie nūdieną, meilę, trumpi lyriniai pastebėjimai. 

Pateikiu keletą eilėraščių iš šios knygos, kurie yra skirti mūsų plunksnos broliams ir seserims.

SUGRĮŽIMAS

Jonui Aisčiui (1904-1973) atminti

Koks mielas ošimas

Vaikystės šilų!

Jų spalvos širdy

Lig šiol nenublanko.

Gimtinėn sugrįžt

Niekada nevėlu,

Kur laukė motulė,

Parimus prie lango.

Tu paukščio skrydžiu

Pas mus parskridai,

Kur laipioja plukės

Nemuno skardžiais,

Kaip andai gegulė

Kukuos vėl rytais

Ir metų laimingų

Linkės tau be skaičiaus.

Rumbuota, sukumpus,

Tačiau išdidi

Sodybvietėj liepa

Šlamena prie tako.

O kalvėje dumplės...

Atrodo, girdi,

Kaip tėvas darbymečiui

Kala noragą.

Čia Rumšiškių žemė,

Pašaukus tave!

Senoj bažnytėlėj

Aukojamos mišios.

Poezija tavo

Išliks mums gyva.

Ilsėkis, mūs Dainiau,

Gimtinėn sugrįžęs.

2000, 2019

x) 2000 m. vasarą poeto J. Aisčio palaikai buvo parskraidinti iš Vašingtono į Lietuvą ir perlaidoti Rumšiškių kapinėse (Kaišiadorių r.)

Esi!

Nepriklausomybės akto signatarui Romualdui Ozolui (1939-2015) atminti

Nejaugi turime

Išeit, numirt,

Idant kažkas

Už gražų triūsą

Pasakytų ačiū?!

Vien tik pavydas,

Pyktis, -

Nieko nepagirt -

Įprasta jau tapo,

Kad net šiurpas krečia.

Per galvas muša,

Niekina išvien,

Jei tu švieti

Šviesiau už kitą.

Tau kojas kaišioja

Kasdien,

Kad tik užgožtų,

Parklupdytų.

Menkystų buvo

Ir menkystų bus.

Bet jie nueis į nebūtį

Tarsi pernykštis sniegas

O tu esi mums

Didis ir svarbus,

Istorija

Tau atvira palieka!

NETOLSTANTI PRAEITIS

Žurnalistei Monikai Beatai Urbanovič

Praeitis netolsta, o vis labiau artėja,

Vis ryškesnius jos kontūrus matai,

Jei su ja tave Mickevičius susiejo,

Jei „Poną Tadą" tu imi ir paskaitai.

Poeto rankraščiai perlaik pabluko,

Pabluko knygų, iliustracijų spalva.

Tačiau jauti alsavimą tu Naugarduko,

Zaosė prieš tave - pulsuojanti, gyva.

O dar vilnietiškos romantiškos „Baladės",

Marilė, su obelžiedžiai balta suknia.

Jaunatviški ir skubrūs žingsniai filomatų

Lig šiol girdėti ties Nerim sraunia.

Praeitis netolsta, o vis labiau artėja,

Kai tu Mickevičių imi ir paskaitai.

Jo posmai - tai Tėvynės meilės epopėja,

Kovos už laisvę spindintys vaizdai.

IŠĖJUSIAI, BET NENUEINANČIAI

Poetei Birutei Lengvenienei

Kaip skaudžiai skaudžiai laikas klykia,

Kai tyla posmai, mintys ir malda.

Bet tavo žodžiai šiapus likę

Iš mūsų neišeisią niekada.

Mes kalbam jais, kurie eilėraščiuose tavo -

Tokie mieli, žemaitiškai šilti.

Ir garsinam po Lietuvą Rietavą -

Tą mūsų skaidrų žiburį širdy.

DRUSKONIO PAKRANTĖJ

Muzikei ir žurnalistei Ramunei Žilienei

I

Vai, girdime,

Girdim,

Kaip jūsų širdy

Čiurlionio simfonijos skamba.

Mes jaučiame,

Jaučiam,

Kaip žvilgsniai šilti

Mums sielą gaivinantys tampa.

II

Dzūkų krašto dukra,

Druskonio pakrantėj,

Toks tyras,

Dainingas ošimas šilų.

Jums visa Dainava

Lyg skaidrus,

Lyg skaidriausias akordas,

Lyg šventė.

Jums visas gyvenimas čia -

Lyg spindintis žodis -

Vienintelis žodis -

Myliu...

III

Dainava, Dainava -

Nuo lopšinės sava.

Negali, negali jos išties

Nepriglaust, nepriglaust

Prie širdies.

PAČIAM SAU

I

Aš paskutinis gimto kaimo diedas,

Toksai romantikas, kad net pačiam juokinga.

Dar nepamiršęs, kaip paukšteliai rytą gieda,

O jiems gražių giesmių giesmynuose nestinga.

Čia prie gimdyvių kvietė pribuvėjas,

O vyrai tyliai sliūkino kieman, iš tyko.

Kai šaltis spaudė pernelyg ar švilpė vėjas,

Prie pečiaus šildėm nugaras ir laukėme Velykų.

Čia prakaitą rankovėm braukė tėtis,

Kai imdavo šienauti palei upės rėvę...

Ir nors ant stalo tik plonytės duonos riekės,

Tačiau visi laimingi ir dėkojo Dievui...

II

Tarsi varžais, kad tu čia dar esi,

Kai tavo aplinkos seniai jau nebėra.

Po aslą nebelaksto vaikiščiai basi,

Supuvo nieko nebesauganti tvora.

Sodybvietė kietai užžėlusi usnim

Ir nieko paryčiais nebžadina gaidžiai.

Nėr kam sulos išgerti su tavim,

Nėra atverti kam duris plačiai.

Lazda remiesi į anų dienų takus,

Kurių neperbėga anei balta, anei juoda katė.

Čia tu toks savas, artimas, brangus,

Tik nėr kam pasakyt nei „labas", nei „sudie".

Sosnovskio barščiais paupiai apaugo.

Ir nearti laukai į tolį nusidriekia.

O tu, kol nueini nuo lopšio ligi žilo plauko -

Tai visas ir gyvenimas bemat prabėga.

2019 

Jonas Laurinavičius kilęs iš Pajautos kaimo, buvusio Onuškio valsčiuje. Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literaturą. Dirbo Lietuvos radijo korespondentu, Šalčininkų, Mažeikių, Kaišiadorių rajoniniuose laikraščiuose. 1991-2016 m. redagavo "Kaišiadorių aidus". Yra išleidęs pluoštą knygų, tarp kurių yra ir skirtų žurnalistikos istorijai: "Kaip gyvi, mano kurso draugai? (4 kn. 2009-2014), "Iš žurnalisto archyvo" (7 kn. 2008-2014), "Žurnalistai" (2017). 

2009 m. kolega Jonas buvo apdovanotas medaliu "Už nuopelnus žurnalistikai". 2013 m. - jam suteiktas Kaišiadorių rajono garbės pilietio vardas. Dabar jis - aktyvus LŽS ir NŽNK narys.

Rubrika Žurnalistų kūryba yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.