Žurnalistų kūryba

Dvidešimt metų dirbdama dienraščio redakcijos Kultūros skyriuje, sutikau daug įdomių, savitų, talentingų aktorių, režisierių, kompozitorių, muzikantų. Atėjau į Kultūros skyrių, kuriame man buvo pavestos teatro, muzikos ir kino sritys, jau turėdama nuostatą - kažkur skaitytą, kažkur girdėtą frazę: „Padėkite talentams, vidutinybės pačios prasimuš".

Tad remdamasi savo supratimu, savo skoniu norėdavau parašyti, atkreipti dėmesį ne vien į to meto meno elitą, tuos, apie kuriuos spaudoje, visoje žiniasklaidoje buvo plačiai rašoma, rodoma. Tai buvo išties talentingi žmonės, ir man buvo didžiulė laimė ir garbė su jais susipažinti, bendrauti, apie juos rašyti. Bet buvo meno visuomenės dalis, irgi ne mažiau talentinga, kurios tų laikų politiniame ideologiniame kontekste negalėjai minėti.

Bet man, eilinei „literatūrinei darbuotojai" [taip tada mes vadinomės], o tuo labiau ne komunistų partijos narei, niekas neaiškindavo, apie tokius dalykus atvirai nė nekalbėdavo, kas ir kodėl yra persona non grata. Patį terminą žinojau iš Universiteto tarptautinių santykių disciplinos paskaitų.

Greitai mano noras rašyti apie tuos, kurie nespindi laikraščių puslapiuose, buvo atvėsintas. Viską reikėdavo derinti, rašyti tik apie tai, apie ką nurodydavo. O rašinys, kurį privalomai vizuodavo skyriaus vedėjas, po jo - redaktoriaus pavaduotojas, kuruojantis kultūros sritį, galiausiai - vyriausiasis redaktorius, išspausdintas kartais tapdavo gerokai nutolęs nuo taviškio. Ypač jeigu redaktorius ne tik išbraukydavo, bet dar „pastiprindavo", prirašęs savo minčių ir pakeisdamas net pavadinimą. Neretai straipsnis gerokai sutrumpėdavo ir dėl objektyvių priežasčių - netilpdavo į puslapio maketą, apmaudu, kai kartais pačios reikšmingiausios man eilutės likdavo „už borto". Jeigu eidavo mano ar mano paruošto straipsnio autoriaus medžiaga, jausdavausi atsakinga ir raudonuodavau prieš autorių, nes vėlai vakare spausdinant laikraštį budinčiajam redaktoriui - redkolegijos nariui nebūdavo laiko „kūrybiškai" trumpinti. Braukdavo netelpančių eilučių skaičių ir tiek, tad nežinodavai, kokį pamatysi ryte.

Tikra nelaimė ištikdavo, kai turėdavo būti spausdinama taviškė publikacija, o redakcija gaudavo genseko Brežnevo pasakytą kalbą ar kokią kitą TASS‘o agentūros oficialią medžiagą, išguldytą visuose keturiuose laikraščio puslapiuose. Likdavo tik lopinėlis oro prognozei ir visiems rūpimiems sporto rezultatams, pavyzdžiui, kaip sužaidė „Žalgiris" išvykoje. Žurnalisto, ypač dienraščio, kūryba - dažnai yra vienadienė, susieta su įvykiu. Tas, kas buvo svarbu vakar, nebesvarbu šiandien, tad parengta publikacija, net jau spaustuvėje surinkta, būdavo išbarstoma.

Rankraščių nepasilikdavau, neteikiau tam reikšmės. Mums, eiliniams, irgi tekdavo pagal grafiką budėti spaustuvėje leidžiant laikraštį, būti vadinamąja „šviežia galva". Prieš paleidžiant rotacinę spausdinimo mašiną, būdavai paskutinysis tikrinęs, ar nepalikta klaidų. Linotipininkai, rinkdami tekstą, kartais suklysdavo, bet kartais, pasak redakcijos folkloro, tyčia ką nors juokingo įterpdavo, o atsakingas likdavo, kaip ir traukinio avarijoje, iešmininkas, t. y. „šviežia galva".

Visko pasitaikydavo. Pasakojo, kad Stalino laikais jo gimtadienio proga buvo įvelta klaida - antraštė vietoje „Ilgų ilgų metų!" skambėjo - „Ilgų ligų metų!" Kaltininkas iškeliavo į Sibirą „ideologiškai pasitobulinti". Aš gavau tik papeikimą (nebe Stalino laikai buvo), kai pražiūrėjau TSKP Centro komiteto pranešime, kad frazėje „prieštaravimai tarp socializmo ir komunizmo" vietoje žodžio komunizmo turėjo būti kapitalizmo. Tos standartinės frazės buvo tokios nuvalkiotos, kad klaidos, gal tikriausiai padarytos Eltos vertėjo ar mašininkės, nepastebėjo nei Eltoje skaitę redaktoriai, nei mūsų korektoriai, nei redakcijos viršininkai. Kalčiausia likau aš - „šviežia galva". Klaidą pastebėjo, išėjus laikraščiui, tik budrūs Centro komiteto funkcionieriai.

Brežnevas išstūmė ir mano opusą apie kompozitorių ir pianistą Stasį Vainiūną, talentingą, aukšto profesinio meistriškumo kompozitorių, pedagogą, plačių kultūrinių interesų žmogų.

„Prieš 50 metų Kaune pirmąjį savo viešą koncertą suruošė dvidešimtmetis Rygos konservatorijos (jis buvo gimęs Rygoje) studentas Stasys Vainiūnas, - rašiau tada, 1979 m., - atkreipęs tuometės muzikinės visuomenės dėmesį neeiliniais pianisto gabumais. 1933 metų vasarą jis dalyvavo Austrijos sostinėje Vienoje Tarptautiniame pianistų konkurse. Garbingoje Vienos „Musikverein" pilnutėlėje salėje 252 pianistai varžėsi iš įvairiausių pasaulio šalių. Stasiui Vainiūnui, nors tai draudžia konkurso taisyklės, klausytojai sukėlė ovacijas, jis tapo Tarptautinio Vienos pianistų konkurso laureatu. Tuo metu Stasys Vainiūnas buvo vienintelis lietuvis pianistas tarptautinio konkurso laureatas. Jaunystėje, žavėjęsis prancūzų impresionistais, ypač K. Debiusi ir M. Raveliu, kurių įtakoje gimė pirmieji Stasio Vainiūno kūriniai, su branda kompozitorius atsigręžė į liaudies kūrybą. Klasikines tradicijas sujungė su novatoriškumu į vientisą emocionalų muzikinį audinį, ataustą liaudies melosu, labai kompozitoriaus mėgstamomis sutartinėmis."

Vienu metu man gyvenant su juo kaimynystėje toje pačioje A. Vienuolio gatvėje, dažnai sutikdavau kompozitorių - visad žvalų, jaunatvišką. Matydavau jį ir koncertų salėse, dailės parodose, teatre. „Manau, menininkui pražūtis atsitverti nuo gyvenimo, užsidaryti nuo neramaus jo ritmo, - kalbėjo, kai jubiliejaus išvakarėse apsilankiau Stasio Vainiūno namuose. - Esu įsitikinęs, kad meno nemarumo paslaptis glūdi profesiniame meistriškume ir gyvenimo pažinime."

Kone ketvirtį amžiaus profesorius Stasys Vainiūnas vadovavo Lietuvos valstybinės konservatorijos Fortepijono katedrai, daugiau kaip 50 pianistų paruošė, užaugino, išugdė talentingas, žinomas Lietuvoje muzikes, dukras - smuikininkę Audronę ir pianistę Birutę. Dabar jo bute Vilniuje, A. Vienuolio gatvėje, energingosios, nepailstančios muzikos propaguotojos, Muzikos rėmimo fondo įkūrėjos ir direktorės Liucijos Stulgienės pastangomis už rėmėjų lėšas įsteigti „Stasio Vainiūno namai". Juose vyksta jaukūs nemokami kamerinės muzikos „trečiadieniniai" vakarai, poezijos popietės, dailės parodėlės. Tai, pavadinčiau, savotiškas klasikinės muzikos salonas, buriantis vilniečius melomanus prie taurios muzikos, plačiai atveriantis duris po pasaulį pasklidusiems jauniems mūsų muzikos talentams.

O tada rašiau apie Stasį Vainiūną, puikų žmogų ir kūrėją jo 70-mečio proga. Bet šalia, kiek liko vietos nuo Leonido Brežnevo kalbos, išspausdino tik fragmentėlius iš to mano rašinio, nes kitądien - nebebūtų solidu po kompozitoriaus jubiliejaus spausdinti.

Bene pirmaisiais mano darbo redakcijoje metais sumaniau parašyti apie Vilniaus akademinio dramos teatro aktorę Antaniną Leimontaitę. Dar studijų metais man padarė įspūdį jos karalienė Elžbieta F. Šilerio tragedijoje „Marija Stiuart". Ori, santūri jos vaidyba, didinga ir kartu grakšti laikysena scenoje, gražus, taisyklingų, klasikinių bruožų veidas. Susiradau aktorės namų telefoną, paskambinau. Aktorė kiek nustebo, perklausė, ar tikrai iš „Tiesos" skambina, ir sutiko pasikalbėti. Atėjau pas ją į namus J.Basanavičiaus gatvėje. Kaip dabar prisimenu, ji vilkėjo siauru baltu sijonėliu, tinkančiu jos lieknai figūrai, balta šilkine a‘la Chanel bliuzele, avėjo baltais aukštakulniais. Ar dėl balto rūbo, tokia jaunatviška, gaivi, o man, jauniklei, tada atrodė, kad ji turėjo būti „sena", nes jai buvo šešiasdešimt metų. Grakščių judesių, kaip ir scenoje jos karalienė Elžbieta, tik daug šiltesnė. Nuoširdi, atvira, kaip ir dauguma artisto profesijos žmonių, tad labai maloniai pasišnekėjome.

Pasirodo, kad ji gimusi Rygoje, kaip ir mano Mama, tik metais už ją vyresnė. Pafantazavome, kad vaikystėje jos, abi lietuvaitės, gal ir buvo kada nors Rygoje susitikusios. Ji man paatviravo, kaip jai piršosi [net „hipnozės seansą" surengė] jos vyras, aktorius ir režisierius Vincas Steponavičius, apie jų medaus mėnesį Italijoje. Rodė nuotraukas, laikraščių iškarpas, kur rašoma apie ją, tapusią Rygos grožio karaliene. Parodė net iki šiol gaunamus piktus anoniminius pavyduolių laiškus. Stebėjausi, kad tokių tarp išsilavinusių žmonių esama. Deja, daug vėliau ir pati tą karčiai patyriau.

Apie tokius asmeninius dalykus tais laikais nerašydavo, o juo labiau oficiozas. Buvome labai suvaržyti. Žurnalistai be ceremonijų nelįsdavo į privatų, intymų žmonių gyvenimą, neviešindavo jo. Interviu būdavo pokalbis, o ne pašnekovo tardymas, kaip dabar neretai pasitaiko televizijoje. Kai mane prieš keletą metų kalbino jaunas, išsilavinęs žurnalistas apie mano rašytoją vyrą, pasijutau lyg prieš prokurorą sėdėčiau, ir nebesinorėjo nuoširdžiai pasakoti, tad tik „nežinau", „neprisimenu" atsimušinėjau.

Parašiau apie Aktorės „kūrybinį kelią". Skyriaus vedėjo Broniaus Raguočio tuo metu ilgai redakcijoje nebuvo, tad nunešiau pavizuoti Informacijos ir sporto skyriaus vedėjui Mindaugui Barysui, išmanančiam kultūrą žmogui, labai mėgstamam ir gerbiamam redakcijos darbuotojų. Pavizavo ir net mažumėlę pagyrė, padrąsino, kad daugiau rašyčiau. Mano rašinys atgulė ant atsakingojo redaktoriaus stalo ir, kaip mes sakydavome, nežinia kiek laiko marinuosis. Praėjo nemažai dienraščio tempais laiko, kviečiasi pats redaktorius. O jo tas iškvietimas būdavo ypatingas, sakydavome - infarktinis, nes jo sekretorė Ada Narienė, pagyvenusi moteriškė, nepaskambindavo vidiniu telefonu, o pati išdygdavo tarpduryj ir be žodžių įsmeigdavo žvilgsnį į tave. Neseniai tapusi našle, apsirėdžiusi nuo galvos iki kojų juodai, dar galvą ir pečius apsigobusi juoda didele vilnone skara. Tokia aukšta, liesa, juoda figūra. Vadindavome ją (kokie jauni negailestingi buvome) „Pirčiupo motina" pagal Pirčiupiuose neseniai atidengtą įspūdingą, tragišką, labai žmogišką, visiškai neideologizuotą, talentingo skulptoriaus Gedimino Jokūbonio skulptūrą „Motina". Beje, autorius už šį kūrinį buvo apdovanotas Lenino premija.

Zimanas klausia, kas man pavedė apie Leimontaitę parašyti. Sakau, kad niekas, ir išpilu savo nekuklią nuomonę apie šią puikią aktorę. Redaktorius sustabdo mano naivią tiradą, nieko neaiškindamas pareiškia, kad rašinio nespausdins. Vėliau, matyt, už „nebudrumą", gavo pylos ir skyriaus vedėjas Bronius Raguotis, išmintingas, pedagogiškas žmogus, ramiai mane pamokęs, kad reikia iš anksto atsiklausti, suderinti su redkolegija, jeigu apie ką sumanyčiau rašyti. Bet daugiau nebandžiau rodyti iniciatyvos, „užmušė manyje Mocartą", kaip panašiais atvejais juokaudavome.

Ką sumaniusi rašyti, - eidavau gauti „aukščiau sėdinčiųjų" palaiminimą. Sunkiausia buvo aktorei pasakyti. Juk sutrukdžiau ją - tiek daug ji man skyrė savo laiko, parodė pasitikėjimą, suteikiau viltį ir šit... Tik kažką man pradėjus telefonu lementi, kad tai mano kūrybinė nesėkmė (juk neterši „savo" lizdo), ji pati sako taip ir maniusi, kad nespausdins, ir kilniaširdiškai mane guodžia, jog jai buvo su manimi įdomu pabendrauti, nes, jos nuomone, aš beatodairiškai myliu teatrą, jaučiu jį, linki man sėkmės. Kad aktorė guodė nuoširdžiai, tuo įsitikinau, kai ji mane, praėjus nemažai laiko, žinodama, kad nerašysiu, prisiminė ir pakvietė į Aktorių namus, į Vieno aktoriaus teatrą, į estų rašytojo Juhano Smulio (kurio dienoraštinė „Ledinė knyga" apie plaukiojimą po Arkties vandenyną, įspūdžius iš aplankytos Antarktidos buvo labai populiari ir Lietuvoje ir už kurią jis buvo apdovanotas Lenino premija) „Pulkininko našlės" spektaklį. Spektaklį-monologą, kuriame darsyk įsitikinau Antaninos Leimontaitės aktoriniu meistriškumu.

Tik Nepriklausomybės laikais sužinosiu, kad jos vyras, aktorius Vincas Steponavičius buvo nuteistas ir kalėjo lageryje. Žodžiu, ji buvo persona non grata, arba, tuometiniu žargonu, trefna sovietinei valdžiai. Gerai, kad dar teatre jai leido vaidinti. Bet man kažkoks kaltės jausmas, nors buvau „be kaltės kalta", liko, kažkokia graužatis. Kai ateinu į Antakalnio kapines aplankyti savo mylimo vyro, įžengusi pro vartus, kiek paėjus, dešinėje pusėje stabteliu prie aktorės Antaninos Leimontaitės kapo. Kuklus, be gyvenimo datų antkapis su užrašu: „Artistas Vincas Steponavičius ir žmona Antanina Leimontaitė". Sukalbu jos tauriai sielai Amžiną atilsį...

Vilniaus kultūrinį gyvenimą paįvairindavo kartais į Vilnių atvykstantys užsienio šalių, taip pat Maskvos, kitų „broliškų" respublikų teatrai, įvairūs muzikos festivaliai. Gastroliniai spektakliai būdavo gausiai lankomi, sunku būdavo visiems norintiems į juos pakliūti. Net ir Lietuvos miestų - Panevėžio, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių teatrų gastrolės sostinėje praeidavo su anšlagu. Aš, kaip oficiozo kultūros korespondentė, patekdavau, tik ne visada gaudavau sėdimą vietą. Bet žurnalistai demokratiški, be fanaberijos, tad nesidrovėjome ir sienas paramstyti, ir ant laiptelių pasėdėti. Kartą dabartinio Senojo teatro J. Basanavičiaus gatvėje patalpose tik vieną Klaipėdos dramos teatro talentingojo Povilo Gaidžio rodytą Kazio Sajos pjesės spektaklį kartu su Vilniaus Jaunimo teatro puikiu komediniu aktoriumi Rimgaudu Karveliu teko žiūrėti net iš mus priglaudusių apšvietėjų „būdelės". (Širdis sušyla vien prisiminus Rimgaudą Karvelį režisieriaus Vytauto Čibiro Jaunimo teatre pastatytame šmaikščiame spektaklyje Moljero „Skapeno klastos" ir aktoriaus - virtuoziško improvizatoriaus - vis kartojamą frazę „Koks velnias nešė mane į tą galerą", tapusią folkloru.)

Režisierius Povilas Gaidys - tai visa Klaipėdos dramos teatro epocha. Šioje scenoje jis per beveik pusšimtį metų sukūrė daugiau kaip 80 spektaklių, suformavo savitą teatro repertuarą. Šalia monumentalios Justino Marcinkevičiaus draminės trilogijos „Mindaugas", „Mažvydas" ir „Katedra", kurioje bene ryškiausius savo vaidmenis sukūrė didis aktorius Vytautas Paukštė, - satyriniai Ivano Kočergos „Laiko meistrai", Vladimiro Majakovskio „Pirtis" ir skandalingo pasisekimo sulaukęs Aleksandro Kopkovo „Dramblys". Šie daugiasluoksniai, „komiškai rimti" spektakliai tryško režisieriaus lakia fantazija, nevengiant pavojingo tais laikais grotesko. Tas senas, iš užmaršties Povilo Gaidžio iškapstytas rusų autorių pjeses režisierius paversdavo labai šiuolaikiškomis, aktualiomis Lietuvos žiūrovams. „Dramblys" taip privertė sunerimti mūsiškius, pasak Avyžiaus, „partinius kultūros administratorius", kad, klaipėdiečiams jį parodžius per gastroles Vilniuje (1977), buvo iškart nuimtas ir dar LKP CK plenume sekretoriaus ideologijai Liongino Šepečio pranešime išbartas. Šią 1932 metais rusų autoriaus parašytą pjesę Povilas Gaidys pavertė šmaikščia satyra apie kolūkių kūrimąsi, išjuokė kolūkinės sistemos absurdiškumą.

„Partinius kultūros administratorius" suerzindavo ir labai populiaraus dramaturgo Kazio Sajos šmaikščios satyrinės komedijos, sodria kalba, aštriu, kritišku autoriaus žvilgsniu pašiepiančios tuometinės visuomenės moralines ydas, gyvenimo būdą, sovietinės tikrovės absurdiškumą, pastatytos Kauno, Vilniaus, Panevėžio teatruose. Antai, komedija „Šventežeris" [režisierius Jonas Jurašas], sklidina liaudiško humoro, apie vajų melioracijos, darkančios Lietuvos gamtovaizdį, naikinančios gimtąsias sodybas, kad pasak autoriaus K.Sajos „liks tik musės", Kauno teatro scenoje rodyta 600 kartų. Ir visada salė būdavo sausakimša žiūrovų. Dramaturgo giliamintė satyrinė muzikinė pasaka „Devynbėdžiai" pirmiausia buvo pastatyta Panevėžio dramos teatre [režisierius V.Blėdis] ir dabar yra nepraradusi aktualumo, statoma. Kultūrinio gyvenimo įvykiu tapo Kazio Sajos grotesko „Mamutų medžioklė" modernus pastatymas Kauno dramos teatre. Talentingasis režisierius Jonas Jurašas, pasitelkęs populiariąją Modrio Tenisono pantomimos trupę, per sąlygiškus personažus, keliaujančius ieškoti pažadėtosios „šventės", meistriškai išjuokė tą vis nepasiekiamą šventę. „Šviesų komunizmo rytojų" nuovokūs žiūrovai įžvelgdavo ezopinėje potekstėje. Gausiai lankomas spektaklis scenoje išsilaikė tik vieną sezoną - cenzūros buvo uždraustas.

Avyžius su Saja buvo artimi. Susitikę rimtai „išsikalbėdavo". Jautriais žodžiais Kazys Saja, Nepriklausomybės Akto signataras, atsisveikino su Jonu Avyžiumi, laidojant jį Menininkų kalnelyje: „Tavęs nepapirko, nepalenkė savęsp net pats didžiausias Lenino premijos meduolis. Tavo romanai mus guodė, drąsino, mokė mus atkaklumo, teikė vilties, kad mes dar prisikelsim. Aš šiek tiek pavėlavau, mielas Jonai... Jeigu būtume susitikę ir prakalbę, būčiau pasakęs, jog žmogus šioj žemėj lieka nemirtingas tiek, kiek jis čia būdamas išdalija save. Tu buvai ypatingai dosnus. Tau iki skausmo rūpėjo, kad nustotų tuštėjusios mūsų sodybos, kad mes, atsidūrę kryžkelėj, neprarastume savo žmoniškumo, gimtosios kalbos ir papročių [...]."

Vilniuje savo geriausius spektaklius, dažniausiai ant Tauro kalno stūksančiuose Profsąjungos kultūros rūmuose, rodė populiarus gastroliuojantieji teatrai. Veimaro vokiečių dramos teatras supažindino Lietuvos žiūrovus su iškilaus vokiečių dramaturgo Bertoldo Brechto kūryba, atvežęs spektaklį „Kaukazo kreidos ratas", o Veimaro nacionalinis teatras parodė Žako Ofenbacho fantastinę operą „Hofmano pasakos". Mat Lietuva draugavo su VDR Erfurto apygarda, tad buvo galimybė „pasikeisti gastrolėmis", pavyzdžiui, mūsiškis Operos ir baleto teatras Veimare, tame gilių humanistinių tradicijų mieste, parodė kompozitoriaus Eduardo Balsio baletą „Eglė žalčių karalienė".

Mes, „Tiesos" ir Erfurto apygardos dienraščio „Das Volk" žurnalistai, irgi bendravome. Kai šio dienraščio Kultūros skyriaus vedėjas Folkeris Miuleris [Volker Muller] viešėjo Lietuvoje, redakcijos pavedimu aprodžiau jam Vilnių ir Trakus, lankėmės Paveikslų galerijoje [Vilniaus arkikatedroje], Filharmonijoje klausėmės klasikinės muzikos, pasižiūrėjome teatrų spektaklių, dailės parodų. Pakeliui į Druskininkus sustojome Pirčiupiuose prie „Motinos" paminklo, užsukome į Valkininkų vaikų sanatoriją, kur jis susipažino su dailininkais Birute Žilyte ir Algirdu Steponavičiumi, kūrusiais pasakiškas freskas (kur jos dabar?).

Kartu su Folkeriu Miuleriu vykau ir į vokiečiams sentimentų keliančią Mažąją Lietuvą, Nidą, kurioje apsilankė jo tėvynainio rašytojo, Nobelio premijos laureato Tomo Mano, praleidusio čia, prie Kuršių marių, tris [1930-1932 metų] vasaras, name muziejuje. Rusnėje dar sutiko vokiškai kalbančių lietuvių senolių žvejų. Visą kelionę Folkeriui sekiau gražiausią mūsų liaudies pasaką „Eglė žalčių karalienė" ir lietuviškai padeklamuodavau, kad pajustų lietuvių kalbos poetinį melodingumą, nuostabiąją Salomėjos Nėries poemą, kurią nuo mokyklos laikų moku atmintinai. Juokdavomės, kad niekaip negaliu jos pabaigti, vis koks nors įdomus objektas patraukdavo žvilgsnį. Taip ir nebaigiau.

Grįžęs į Erfurtą, kolega parašė reportažų ciklą. Kaip „žurnalistine priemone" Folkeris pasinaudojo šia pasaka, visą ciklą pavadinęs „Das glückliche Ende der Märchen" („Laiminga pasakos pabaiga") ir, o siaube, mane vis įpindamas - „sagte Irena, antworte Irena"(sako Irena, atsako Irena), ir dar mano nuotraukų išspausdino. Mūsuose nebuvo priimta, kad žurnalistai „į pirmą planą" išlįstų. Tuoj pasigirdo grėsmingas skambutis iš CK, reikėjo ne tik man, bet ir vyriausiajam redaktoriui Albertui Laurinčiukui aiškintis. Susirūpinta mano „moraliniu veidu", ar nebūsiu su užsieniečiu romano užmezgusi. (Charakteristikoje, kurią išduodavo, kai vykdavome į užsienį, būdavo net privaloma eilutė - „moralno ustoičivaja" (rusiškai. morališkai atspari). Po Lietuvą su vokiečių žurnalistu keliavome ne dviese, o su mūsų redakcijos korespondentu Klaipėdoje, redakcinės kolegijos nariu Vytautu Miniotu ir vairuotoju. Kolegė Jūra Baužytė ta proga parašė parodiją, kurią išguldė mūsų leidžiamame vidiniame laikraštėlyje „Tiesietis": „Užsienio spaudos skiltyse" - „Saulė... Pušys... Jūra... Smėlio kopos... Ir ji... Irena... Laumės plaukai... Akys juodos kaip prisirpusios vyšnios... Paveikslų galerijoj - Bacho fuga. Kopose - balto smėlio pūga. Ir ji šalia... Eglė žalčių karalienė... Jūratė gintaro rūmuose... Ji juokiasi ir nieko nesako... Tik pasakas seka... „O vėjas pusto baltą smėlį... Ir šiandien rytas be šešėlio"... - kažkokio lietuvių kompozitoriaus daina... Und das glückliche Ende der Märchen - ir laiminga pasakos pabaiga. Tikiuosi, kad ateity bus nauja pasaka..." Volker Müller, laisvas vertimas iš „Das Volk".

Kai atėjau į redakciją, Jūros Baužytės pavardę jau buvau įsidėmėjusi iš jos publikacijų, buvo žinoma žurnalistė. Jūra buvo tiesi, aštri, nevyniojanti savo nuomonės į visokius, kaip ji pati sakydavo, cemcia lemcia. Tad jeigu striukai pagirdavo mano rašinį, galėjai tikėti, kad taip ir galvoja. Jeigu kritikuodavo, stengdavausi įsiklausyti į jos beapeliacinę nuomonę. Savo autoritetu redakcijoje buvo išsikovojusi savotišką, jeigu taip galima pavadinti, autonomiją - pagal pareigas buvo skyriaus vedėja, bet tą „skyrių" ji viena pati ir sudarė. Užsiimdavo laiškų redakcijai tikrinimu, t. y. tirdavo į redakciją ateinančius skundus. Nuolatos būdavo komandiruotėse, o kol nusikasdavo ten, tais laikais ir sunkvežimiu, ir pėstute tekdavo, ir nežinia dar kur nakvynėlę gausi. Visokių nelinksmų, „ne komfortiškų" nuotykių patirdavo. Jūra buvo labai sąžininga ir principinga, apklausinėdavo dešimt dvidešimt žmonių ir tik tada imdavosi išvadų. Bet kol straipsnis atsirasdavo laikraščio puslapyje, jį skaitydavo du trys vizuotojai, kiekvienas vis sušvelnindamas Jūros toną, tad jos straipsnis išeidavo gerokai atšipęs. Jūra, kurios kabinetas buvo viename koridoriuje su Kultūros skyriumi, ateidavo pas mane pasiguosti. Būdavo uždraustų temų ir neliečiamųjų kastos - aukštųjų partiečių. Jūrai, su savo atkaklumu surinkus skandalingus faktus apie jų juodus darbus, kartais pavykdavo ledus pralaužti. Bet dažniausiai ji kovodavo su vietinės valdžios niekadėjais, savanaudžiais, piktnaudžiaujančiais valdžia, skriaudžiančiais savo pavaldinius - kolūkių pirmininkais, įmonių, gamyklų vadovais.

Jūra Baužytė savo darbo oficioze peripetijas bei žurnalistinę „romantiką", kuri ne vieną naivų abiturientą, tarp jų ir mane, patraukė pasirinkti šią specialybę Vilniaus universitete, aprašė savo atsiminimų knygoje „Pavėlavę lieka stotyje" (2009). Kartą užeinu su kažkokiu reikalu pas ją į kabinetą, ten sėdi moterėlė ir kažką graudžiai ašarodama dėsto. Jūra griežtai nutraukia jos aimanas, liepia sėstis už jos stalo ir viską išguldyti ant popieriaus. Po kurio laiko vėl užeinu, moterėlės nebėra, Jūra, mostelėjusi ranka, kad prisėsčiau, netrukdyčiau, jau suka telefono diskelį ir kažką kitame laido gale bara už vietinės valdžios skriaudžiamą moteriškę. Taip, dalykiškai, be jokių pažadų, patiešijimų, matyt, sutvarkė „reikalą", nes po kokios savaitės, atėjusi ryte į darbą, randu tą pačią moteriškę su gėlių puokšte stoviniuojančią prie Jūros kabineto durų. Sakau korespondentė Baužytė išvykusi į komandiruotę. Apgailestaudama moteriškė prašo manęs, kad korespondentei perduočiau gėles, labai, labai padėkočiau. Užuot paskambinusi telefonu, pati iš rajono atvyko padėkoti, nes kur nėjusi, kur nesikreipusi, niekas kitas jai nepadėjęs. Tokiomis minutėmis pavydėdavau Jūrai, nes jos darbas prasmingas, konkrečiai konkrečiam žmogui padeda. Tai ne aš su savo abstrakčia a‘la „kultūrine švietėjiška misija" fiksuojanti kultūros gyvenimo reiškinius. Verčiau jau būčiau paklausiusi tėvų ir pasekusi savo senelio Adomo pėdomis, pasirinkusi mediciną, tad konkrečiai konkrečiam žmogui padėčiau, gydydama kūno negalias. Šitaip tokiais momentais mintydavau. Niekas redakcijoje tiek daug laiškų - atsiliepimų, padėkų, besipiktinančių, prašančių pagalbos ir pan., negaudavo kaip Baužytė.

Pasitaikydavo skundų, šmeižiančių žurnalistę, atseit vienašališkai parašiusi, net teismuose jai teko gintis. Bet nepaperkamoji, nepriekaištingos moralinės reputacijos žurnalistė Jūra Baužytė visada laimėdavo. Jūra buvo panevėžietė, labai mylinti teatrą. Tad dažnai pasikalbėdavome, pasidalindavome matytų spektaklių įspūdžiais. Visi panevėžiečiai, kuriuos pažįstu, ar tai būtų filologai, ar inžinieriai, kaip tada sakydavo, „fizikai ir lyrikai", yra „kultūros žmonės", nes išaugę „ant Panevėžio Juozo Miltinio teatro".

Visos trys seserys Baužytės - architektė Danutė, žurnalistės Jūra Marija ir Nijolė pačios Lietuvos kultūroje reikšmingai dalyvavo. Mane visada žavėjo jų seseriška darna, tvirta tarpusavio bendrystė. Nijolė Baužytė, lankiusi režisieriaus Juozo Miltinio dramos studiją, Lietuvos televizijoje sukūrė daugybę išliekamąją vertę turinčių kultūros laidų, o jos su bendraminčiais sukurtas ilgametis ciklas „Mūsų miesteliai", solidi Lietuvos miestelių istorinė, etnografinė teleenciklopedija, - didelė kultūros vertybė. Man atrodo, svarbiausia, kad Nijolė Baužytė perteikė tų miestelių dvasią. Sunkiai sirgdama, Jūra Baužytė-Štikelienė išlaikė tvirtą dvasią, net parašė publicistinį romaną „Mėnulio užtemimo naktį" (su paantrašte: „Tiems, kurie nesijaučia laimingi"). Sesers Nijolės rūpesčiu jis išleistas.

Jau Nepriklausomybės laikais, prieš dvidešimt metų, iš Niujorko buvo atvykęs vyresnysis Folkerio brolis Dytlendas, ekologas, biologijos mokslų daktaras, profesorius emeritas. Jeigu ne žilstelėję smilkiniai, veikiau panašus į aspirantą - lieknas, vilkintis džinsais ir dar visur vaikštantis su nedidele kuprinėle ant pečių. Iki mūsų dar nebuvo atėjusi ši patogi mada vietoje rankinės ir moteriškėms vaikštinėti su kuprinėmis, lyg susiruošusioms į turistinį žygį. Folkeris man buvo tik užsiminęs apie savo tėvą, kuris karo metais buvo Vilniuje, bet plačiau nebuvo linkęs pasakoti. O Dytlendas atvyko į Vilnių specialiai ieškoti savo tėvo pėdsakų.

Jų tėvas dvejus metus -1941-1943 metais - kaip vokiečių armijos karininkas praleido Vilniuje. Buvęs mokytojas iš „Gėtės ir Šilerio miesto" Veimaro priverstinai tapo kariu. Šių dviejų didžiųjų vokiečių poetų draugystė vokiečių tautai yra savotiškas simbolis, įkūnytas bendrame jų paminkle Veimare, stovinčiame priešais Nacionalinio teatro pastatą. Kai lankiausi Veimare ir Folkeris vedžiojo mane po savo gimtąjį miestą, abu bandėme suvokti nesuvokiamą, kaip ta pati tauta, aukštos kultūros, humaniška, pagimdžiusi šiuos literatūros genijus, galėjo pagimdyti ir nužmogėjusį Hitlerį. Tik aštuoni kilometrai už šio kultūros lopšio, Buchenvalde, ant miškingos bukmedžių kalvos naciai įkūrė koncentracijos stovyklą, krematoriumo krosnyse nuožmiai naikino žydus, romus, vokiečių antifašistus, kitataučius ir kitaminčius Europos šalių piliečius. Mes, vokiečiai, sakė Folkeris, jaučiame kaltės ir gėdos žymę, šių išsigimusių barbarų išdegintą vokiečių tautoje. Dytlendo ir Folkerio tėvas Vilniuje sovietinių belaisvių stovykloje buvo intendantas, atsakingas už maisto tiekimą. Kiekvieną sekmadienį jis rašydavo savo žmonai laiškus į Veimarą - „Meine liebe Hanelle..." (Mano mylima Hanele). Dytlendas atsivežė tuos laiškus ir mudu su juo tomis jo tėvo minimomis vietomis per kelias dienas išvaikščiojome Vilnių. Vermachto karininkas susižavėjęs rašo apie Šv. Petro ir Povilo bažnyčią - baroko šedevrą, apie Vilniaus universitetą, jo kiemelių architektūrą, mini „Žoržo" restoraną dabartiniame Gedimino prospekte, kuriame jie, vokiečių karininkai, pietaudavo ir vakarieniaudavo. Apsilankėme ir už Vilniaus esančiame Zalave, Pilsudskio gimtinėje, kuriame pas vietinius ūkininkus jis, intendantas, įsigydavo belaisviams maistą. Bandėme nustatyti, kurioje vietoje Antakalnyje, Tado Kosciuškos gatvės rajone, buvo toji rusų belaisvių stovykla. Spėjome, jog ji buvo apšepusiuose barokiniuose Sluškų rūmuose, kuriuose kažkada buvo kalinami 1831 ir 1863 metų sukilėliai. (Dabar juose įsikūręs Lietuvos teatro ir muzikos akademijos Teatro ir kino fakultetas.).

Viename laiške Vermachto karininkas Miuleris pasakoja, kaip lietuviai 1942 metais šventė Vasario 16-ąją, savo Nepriklausomybės dieną, [kitais metais vokiečių okupacinės valdžios ji jau buvo uždrausta]. Net lietuviškai cituoja jam įstrigusią dainą: „Kai aš turėjau kaime mergelę, / ėjau lankyti jos kas vakarėlį. / Oi, lylia, lylia, oi, lylia, lylia / Ėjau lankyti kas vakarėlį." Ir pateikia žmonai vokišką jos vertimą.

Dytlendui padovanojau Vokietijoje dukart išleistą Avyžiaus romaną „Sodybų tuštėjimo metas" („Zeit der verodeten Hofe", išvertė Irena Breving). Romaną, kurio veiksmas vyksta vokiečių okupacijos metais Lietuvoje, apie mažos tautos tragediją dviejų didelių valstybių dviejų ideologijų sankirtoje, apie Holokaustą, kad Dytlendas pajustų to meto situaciją Lietuvoje, lietuvių jauseną, okupacijos meto atmosferą. Avyžiui, mokančiam vokiečių kalbą, būtų buvę labai įdomu su juo pasikalbėti, paskaityti tuos autentiškus laiškus. Kai Dytlendas pasisakė, jog dabar jis, tik universitete konsultuojantis profesorius emeritas, apsigyveno Niujorko priemiestyje, turįs nedidelę fermą, kurioje ekologiškai ūkininkauja ir bitininkauja, o dar, kaip ir Jonas, irgi bitininkas, mėgsta alų, tad tikrai būtų turėję daug bendros kalbos. Dytlendo žodžiais, tie praeityje dramatiškai susipynę mudviejų tautų likimai suartina ir žmones, jam atrodo, kad mudu su juo seniausiai pažįstami, tiek daug bendro radome prisiminimuose.

O su Folkeriu mudu ilgai siejo epistolinė draugystė, artimi buvo kultūriniai interesai, panašus meninis skonis. Rašydavome vienas kitam angliškai, bet tokiu miksu, kai pristigdavo tikslesnio žodžio, įterpdavome vokiškų ir rusiškų. Siųsdavome vienas kitam dailės reprodukcijų, gamtos vaizdų nuotraukų albumų, klasikos kūrinių vinilinių plokštelių. Aš jam Čiurlionio dailės albumą, Folkeris man - Luko Kranacho, jis man - savo mėgstamų Bramso, Šuberto kūrinių įrašų plokšteles, aš jam - Virgilijaus Noreikos, Nijolės Ambrazaitytės, Vaclovo Daunoro įdainuotų operų arijų plokšteles; aš jam - Neringos vaizdų albumą, jis man - Tiuringijos peizažus ir pan.

Pasirašydavo lietuviškai - Folkeris, ne Volker, ir dar nupiešdavo kačiuką ir katytę, susikibusius už rankų, tokius „brūkšnelis, brūkšnelis ir žmogelis". Mat, kai bendravome Nidoje pas vaišingus pamario šeimininkus, šie pakėlę taurę, ragindami svečią išgerti, sakydavo tradicinį „Į sveikatą". Folkeriui kažkodėl tai skambėdavo kaip „zwei Katzen" (dvi katės). Taip ir įėjo į mudviejų apyvartą tos „zwei Katzen". Ištekėjusi nupiešdavau „drei Katzen" (trys katės). Kai netekau savo mylimo vyro, Folkeris man parašė labai šiltą, ilgą laišką. Buvo palaidojęs žmoną ir vieną sūnų, kvietė pas save į Berlyną, kuriame, apgynęs filosofijos mokslų daktaro disertaciją, gyveno ir dirbo. Nenorėjau. Nė Jono kapo palikti, nė susitikti - tegu prisimena mane jauną.

Didžiulis susidomėjimas ir pasisekimas lydėjo Vroclavo pantomimos, Varšuvos „Powszechny", Krokuvos Senojo H. Modžejevskos teatrų gastroles. Pastarojo viešnagės metu man teko kaip korespondentei susipažinti su kartu į Vilnių atvykusiu žinomu lenkų poetu ir dramaturgu Tadeušu Ruževičium, kurio pjesę „Mano dukrelė" teatras rodė gastrolių metu. Malonu buvo gauti iš vieno ryškiausių moderniosios lenkų poezijos atstovų dovanų jo poezijos ploną knygelę, iš kurios mėgstu eilėraštį „Kawa pachnie szczęsciem" (Kava kvepia laime) - juk laimės nuotaikai susikurti kartais užtenka puodelio kvapnios kavos, o jeigu dar įdomus žmogus šalia... Labai įspūdingos buvo Varšuvos „Powszechny" teatro, vadovaujamo režisieriaus ir aktoriaus Adamo Hanuškevičiaus, savaitę trukusios gastrolės Vilniuje. Lenkų literatūros klasiko, neoromantiko Stanislavo Vyspianskio komedija „Vestuvės" buvo nepaprastai spalvingas, dinamiškas, trykštantis fantazija, lenkų folkloru, spektaklis. Pats režisierius A. Hanuškevičius jame suvaidino Poetą. Būtent šis spektaklis iš trijų atvežtųjų susilaukė daugiausia publikos ovacijų.

1965 metų pavasarį Vilniuje gyveno dar nemažai lenkų ir buvo miela matyti kopiančias į Tauro kalną elegantiškas senučiukes lenkes, tokias senoviškas, apsitaisiusias juodai, visos su skrybėlaitėmis ir nertomis ažūrinėmis juodomis pirštinaitėmis. Po spektaklio žiūrovai aktoriams į sceną mėtė žibuoklių puokšteles ir užtraukė „Sto liat!" Žavingasis Adamas Hanuškevičius prisistatė vilniečiams ne tik kaip įdomus, gilus, savitas režisierius, bet ir kaip puikus aktorius, suvaidinęs savo paties pastatytame įsimintiname spektaklyje „Nusikaltimas ir bausmė" pagal F. Dostojevskio romaną tragiškąjį Raskolnikovą.

Spaudos konferencijoje buvo įdomu išgirsti jo teatro meno sampratą, pasakojimą apie šiuolaikinio visame pasaulyje pagarsėjusio lenkų teatro panoramą, sužinoti, kas būdinga lenkų teatrui, kas jį daro išskirtinį, išgarsino visame pasaulyje. „Powszechny" [lenk. reiškiantis visiems] repertuaro pagrindą sudaro klasikos kūriniai. A. Hanuškevičiaus nuomone, teatro repertuare privalo būti lenkų ir užsienio klasika. Juos „praeiti" turi kiekviena žiūrovų karta, kiekviena režisierių ir aktorių karta." Šiuolaikinis lenkų teatras, sakė A.Hanuškevičius, - režisieriaus. Jis yra teatro ideologas, formuoja jo kryptį, trupę, aktorių individualybes. Todėl Lenkijoje įprasta teatrus vadinti ne oficialiai, o jų meno vadovų vardais". Pasak Adamo Hanuškevičiaus, žygį į šiandieninį teatrą - aktualų ir gyvenimišką, poetinį ir filosofinį, lenkų teatras pradėjo atsiremdamas į XII amžiaus liaudiškas poetinių misterijų ištakas. Išsaugodamas geriausias praeities tradicijas, Lenkijos teatras susiformavo kaip savitas, atspindintis tautos dvasią ir nacionalinį charakterį. Lenkų teatrams būdingas ironiškas požiūris į savo aplinką, šmaikščiu sąmojum išjuokia, demaskuoja, smerkia visuomenės ydas.

Beje, jis priminė, kad „Powszechny" teatro scenoje pokariu, socialistinio realizmo mene laikotarpiu, režisierius Bogdanas Koženevskis buvo pastatęs Juozo Baltušio pjesę „Gieda gaideliai".

Toje pačioje Profsąjungų kultūros rūmų scenoje net keturis antikos dramaturgijos milžino Sofoklio tragedijos „Elektra" spektaklius parodė svečiai iš Graikijos - Valstybinis nacionalinis Salonikų dramos teatras. Šio teatro režisierius Minas Volonakis man duotame interviu kalbėjo apie jo mylimiausio autoriaus Sofoklio, „vieno iš garsiųjų antikos tragikų trižvaigždžio, Atėnų klestėjimo, „Periklio amžiaus" poeto", monumentalius stiprių moterų - Antigonės, Elektros ir kitų paveikslus, jų pavergiantį didingumą, nenuolankumą, kartu išliekančias labai žmogiškas, kenčiančias, nelaimingas. Pasakojo apie pagarbą klasikos veikalams ir Salonikų teatro repertuaro pagrindą sudarančias antikos tragedijas ir komedijas. Kokia viliojanti ir tada nepasiekiama buvo svajonė nuvykti į Elados žemę, į graikų režisieriaus taip vaizdingai nupasakotą įspūdingą ir didingą kasmetį Atėnų teatrų festivalį, kur, kaip antikos laikais, didžiuliame amfiteatre su puikia akustika, po atviru dangumi, natūralioje dienos šviesoje vaidinamos antikos tragedijos ir komedijos, sutraukiančios gausybę žiūrovų. Ir kaip puiku, kad Nepriklausomybė suteikė galimybę jame parodyti mūsų talentingojo Eimunto Nekrošiaus spektaklius.

Kur tik nuvykdavau, visur stengdavausi apsilankyti teatruose, dailės muziejuose. Grįžusi parašydavau ir laikraščiui, norėdavosi praplėsti jo „kultūros horizontus". Kai Armėnijoje išėjo romanas „Sodybų tuštėjimo metas", kurį iš originalo į armėnų kalbą išvertė rašytojas Vahagnas Grigorianas, talkinamas savo žmonos lietuvaitės Noros Grigolavičiūtės, Armėnijos rašytojų sąjunga Avyžių pakvietė į svečius. Aprodė mums savo gražų kraštą. Susipažinome su paties populiariausio teatro, kurio nedabina skambūs vardai, tiesiog - Jerevano dramos teatras, bet į jo spektaklius sunkiausia pakliūti, tituluotu šio teatro režisieriumi Hračija Kaplanianu. Žiūrovų, daugiausia jaunų, salė buvo sausakimša. Tądien spektaklio „Paskutinis mokytojas" pasižiūrėti iš Ečmiadzino atvyko ir armėnų katolikosas Vazgenas I su savo garbiąja svita. Po spektaklio bendraujant su režisieriumi Hračija Kaplanianu, pjesės autoriumi rašytoju Vardgesu Petrosianu, žymiu armėnų dailininku Akopu Akopianu bei pačiu Jo Eminencija katolikosu Vazgenu I sužinojome, kad jis yra didžiulis šio teatro gerbėjas, antikos, graikų klasikos kūrinių vertėjas, labai įdomi asmenybė, besidomintis ir pasaulietiniais reikalais, kultūra. Maloniai pabendravome.

Jis jau buvo perskaitęs Avyžiaus romaną, tad buvo įdomi jo autoritetinga nuomonė. Katolikosas Vazgenas I atkreipė dėmesį į „Sodybose" paliestą skaudžią žydų Holokausto temą. Avyžius papasakojo, kad romane pavaizduota Kraštupėnų žydų sušaudymo miške scena jam nebuvo tik istorija, o skaudūs asmeniški išgyvenimai - matė gatvės grindiniu varomus Joniškio gyventojus, pažymėtus Dovydo žvaigžde, matė upę, paraudusią nuo pasmerktųjų kraujo... Bet jis nekopijavo tikrovės, o kūrė savo jausmų ir minčių sukeltus vaizdus. Avyžius vokiečių okupacijos metais gyveno tėviškėje, dirbo tėvų ūkyje.

Jo Eminencija priminė ir armėnų tautos tragediją - Osmanų imperijos valdžios 1915-1917 metais vykdytą armėnų tautos genocidą, kai žiauriai buvo išžudyta arti 1,5 mln. armėnų, sudeginti jų kaimai, sugriautos šventyklos. Aplankėme su Jonu Jerevane, Cicernakaberdo (Kregždžių pilies) kalno viršūnėje pastatytą įspūdingą Memorialą armėnų genocido aukoms su degančia Amžinąja ugnimi. Tapytojas Akopas Akopianas kitądien mudu su Jonu pakvietė į savo dirbtuvę, rodė savo savitas, pastelinių spalvų, nykios vienatvės persmelktas drobes, su horizonte lyg ūkanoje vos įžiūrimu armėnams tokiu brangiu Ararato kalnu - vėl įdomi pažintis, daug įspūdžių ir minčių. Grįžusi parašiau reportažus laikraščiui, nors jame jau nebedirbau.

Man visada norėdavosi dalytis patirtu džiaugsmu, žiniomis, įspūdžiais, atkreipti laikraščio skaitytojų dėmesį, paskatinti nueiti į vertingą koncertą, kino filmą ar spektaklį. Jonas nelabai verždavosi į tas išvykas, atsisakinėdavo, niurzgėdavo, kad tik dėl manęs, idant padarytų man malonumą sugrįžti į mano „pirmykštį žurnalistės būvį", bet visada likdavo labai patenkintas. Ir vėl kol išprašai... Pavasaris - jo mylimiausias metų laikas, pats sodų žydėjimas, vasara - medunešis, rudenį - grybavimas, žiemą - dienos trumpos. Sakydavo, apsidairyk, Irenute, kokios spalvos, koks grožis, ar gali būti kur nors pasaulyje gražiau negu Lietuvoj.