Žurnalistų kūryba

LŽS narė 

Jei rankose atestatas, jei gavai diplomą, ar visą naktį šokai savo vestuvėse, - tos dienos visą gyvenimą bus laimės liudininkės. Jos padės kurti ateities planus ir tikėti, kad jie visi išsipildys. Išdygęs pensijos slenkstis panardina į visai kitą būseną, net jei ir laukei tos dienos, kai galėsi kartu su vėjais švilpauti. Padėka „ačiū už ilgus darbo metus" pagyvenusio žmogaus mintyse įgauna kitą prasmę: tu mums nebereikalingas. Ak, kokios drumzlinos šitos minutės. Ar pasiruošei tokiam smūgiui ir tiems likusiems metams, kuriuos likimas užrašė savo knygoje?

Marija Valuckienė iš darbo ėmė trauktis sulaukusi septyniasdešimtmečio. Vis dar energinga, kupina sumanymų. Traukėsi pamažu. Ėjo 2008 metai. Dar metus tęsė žurnalo „Personalo vadyba" leidybą. Pasirodo, peršokęs žurnalistikos studijas, gali priversti jai tarnauti kitas profesijas. Marijai patiko leidybos darbas. Išsikovoję Nepriklausomybę, turėjome pertvarkyti valstybės ūkį, valdymą. Norėjome mokytis iš protingesnių, turinčių ilgą laisvų žmonių patirtį - iš Vakarų Europos. Žurnalas gaudė laiko ir mokslininkų siūlomas naujoves, jas skelbė. Marija žinojo, artėja linija, kurią peržengus kažkas pasiūlys pagalvoti apie pelnytą poilsį. Bet jeigu tu gali ir nori, palikusi įstaigą, toliau pink pensininko garbės vainiką. Nemarink šių norų, dirbk. Pasidalink tuo, ką sukaupei - patirtimi, išmintimi, dvasiniais turtais...

Idėja buvo labai gyvybinga. Moteris nebenorėjo jos atsisakyti. Gal sutapimas ne atsitiktinis, gal reikiamu laiku nukrenta ant tavo tako?

Artėjo Alytaus pedagoginės mokyklos septyniasdešimtmetis. Ši mokykla Marijos gyvenime buvo ypatingoji. Ją išaugino. Ir štai atėjo laikas, kai galima garsiai garsiai padėkoti.

Pirmoji mintis - sukurti gal šmaikštų, o gal rimtą dokumentinį filmą apie savo kursą - 14-os laidos (1956 m.) B kurso absolventus, jų mokytojus. Marija parašė tekstą, bendramoksliai atėjo į talką. Ypač daug padėjo Marijos sūnėnas Romualdas Geležauskas. Filmukas buvo įgarsintas, įrašytas į diską ir mokyklos šventės proga padovanotas.

Tai istorija ne tik apie mokyklą, bet ir apie kaimo vaikus, kaip jie ieškojo vartų į platesnį pasaulį už tą, kuriame gimė.

Pokario metais kaimą buvo užgulęs skurdas. Marija rašė: „Dabar jau niekas neįsivaizduoja, kaip galima gyventi nieko neperkant, viską pasigaminant - gyventi iš natūrinio ūkio. Kaip galima viską, ko reikia namuose, pasidaryti patiems? Kaip galima užauginti vaikus neperkant jiems žaislų, skanėstų, drabužių? O mes be jų augome".

Gimtojo Radyščiaus kaimo vaikai, pramokę skaityti, rašyti, grįždavo prie žemės ūkio darbų, kur juos mokė jau šeima. Ėjo tarnauti pas kitus ūkininkus.

Marijos tėvas buvo auksarankis, dešimties amatų meistras, bet namas, pradėtas statyti dar prieš karą, stovėjo be stogo. Jautė - neišgalėsiąs mokslinti ir vaikų. Dviem metais vyresnė sesė susitaikė su savo dalia, o Marija liejo ašarų upelius. Pavėlavo gera savaite, bet savo pasiekė: išėjo į Liškiavą, į penktą klasę. Baigus septynmetę, ta pati drama: „noriu būti mokytoja". Kaimo mergaitė nėra mačiusi kitų įdomių ir mokytų žmonių, jos akiratyje - tik mokytojai. Jų globojama laimi dvikovą - įstoja į Alytaus pedagoginę mokyklą. Laimi daug daugiau: įdomų darbą ir įdomų gyvenimą. Gabumų mokytis netrūksta, veiklos galimybių daug. Dainuoja chore, ansamblyje, šoka tautinius šokius. Dirba mokytoja, kultūros namų meno vadove, organizuoja rajono vaikų dainų šventes. Tuo pačiu metu mokosi Vilniaus universiteto filologijos fakultete. Diplomą parsineša namo. Apie jos darbą atsiliepimai geri, bet ji nerimsta, keičia darbus. Pamažu, bet artėjo diena, kai reikės išeiti. Kas tada?

Daug jos amžiaus žmonių stovi prie lango ir stebi gatve pėdinančius, skubančius. Tokiai nykumai pasiduoti labai paprasta. Jos žvilgsnis užkliūna už stovinčio kieme automobilio. Ji nesėdės po medžiu ant pensininkų suoliuko, ji važiuos. Būdama jaunesnė apskrido, aplankė pusę pasaulio, dabar laikas grįžti, dar kartą prisiglausti prie gimtojo kaimo, savo rankomis paliesti jo žemę.

Kelionė įsikibus vairo užtruko šešerius metus. Marija susitikinėjo, rinko gimtojo Radyščiaus kaimo žmonių atsiminimus. Daug dienų praleido Lietuvos valstybės istorijos archyve, Lietuvos centriniame valstybės archyve, šifravo įrašus bažnytinėse knygose, domėjosi Martyno Mažvydo bibliotekoje esančia medžiaga apie tą kraštą, skaitė mokslininkų monografijas. Duomenis, žinias, įspūdžius dėstė, rikiavo - ir išėjo knyga. Stora ir sunki (netilpo į tūkstantį puslapių) - „Radyščius - giminių medžių sodas".

Knyga išspausdinta 2016 metais. O tada, kaip rudenį vaisiai nuo obels, pabiro kitos Marijos Geležauskaitės - Valuckienės knygos.

2017 m. knygynuose pasirodo "Juliaus Baryso giminės takais".

2019 m. - Nepriklausomybės šimtmečiui paminėti skirtas eilėraščių rinkinys „Kai patekėjo saulė".

2023 m. - dar dvi eilėraščių knygos - Saulėlydžio akimirkos" ir „Gimtinės takais".

2025 m. - vėl proza. „Sibiro aidai" pasakoja apie jauno žmogaus dramą, tremties sugriautą gyvenimą.

Pirmąją knygą - apie Radyščiaus kaimo žmones - galima prilyginti enciklopedijai. Kaimas Varėnos rajone, todėl pasakojimas prasideda rajono žemėlapiu ir pagal prof. Česlovo Kudabos idėją sukurtu herbu - bitė virš šešių viržių žiedų. Plati geografinė panorama, miesto istorija. Karai ir žmonių likimai. Partizanų kova.

Radyščiaus kaimas priklauso Merkinės seniūnijai. Marija su Merkine supažindina pagal panašų planą: kokią vietą užima Merkinė rajone, kokia jos istorija. Skaitant knygą, atrodo, kad turime deimančiuką, kurio dar neįvertinome.Ilgą laiką Merkinė buvo Dzūkijos ekonominiu, dvasiniu ir kultūriniu centru. Čia mėgo lankytis Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Vladislovas Vaza IV. Čia ir mirė.Žygimantas Augustas Merkinę, garsėjančią gamtos grožiu ir gynybinės pilies narsa, padovanojo savo žmonai Barborai Radvilaitei.

Iš kitos Radyščiaus kaimo pusės panašiu atstumu nutolusi Liškiava, parapijos centras. Ir vėl plati panorama, kol autorė priartėja prie savo kaimo, lyg gražios, žalios salos. Tai Radyščius. Jį iš visų pusių supa Dzūkijos nacionalinis parkas. Autorės vaikystės metais kaime gyveno per 300 gyventojų, kai pradėjo rašyti knygą, buvo likę tik 42. Dabar bendruomenė dar labiau išretėjo, vakare žiburiai užsidega tik 21 name. Per pastarąjį dešimtmetį negimė nė vienas kūdikis. Marija prisipažįsta, kad vėlavo sugrįžti, bet būtinai reikėjo. „Norėjau palikti nors kiek susistemintų žinių apie dar atmenamų laikų žmonių gyvenimą ir jų likimus bei laimėjimus. Tai būtų mano kaimui atlikta pareiga".

Tad koks gi buvo tas Radyščiaus kaimas, numetęs iš savo vardo pirmutines dvi raides - Ho ? „Išmintingų ir išradingų žmonių bendruomenė", - teigia autorė. Daug iš mažažemių sluoksnio, kiti - vidutiniokai. Mokėjo viską pasidaryti patys. Moterys verpė, audė, siuvo, mezgė ir vašeliu nėrė, puošėsi. Virė, kepė ir maisto atsargas ruošė žiemai. Vyrai dirbo žemę, pynė pančius, virves, drožė samčius, šeimininkėm pagamindavo visus rakandus. Statė namus. Stogus dengė šiaudais, nendrėm ir medienos skiedrom. Amato mokėsi vieni iš kitų. Laukdami žiemos, siūdinosi kailinius. Buvę geri siuvėjai. Darbai ir amatai aprašomi atskirame skyriuje, panašiai kaip papročiai ir tradicijos, kaip rajone esančios mokyklos. Knygoje daug gamtos vaizdų nuotraukų, bet daugiausia vietos paskirta žmonių gyvenimo istorijoms. Antras skyrius taip ir pavadintas - „Radyščiaus kaimo gyventojai".

Koks milžiniškas autorės padarytas darbas, liudija jau pirmas susitikimas su vieno žmogaus gimine. Pagal abėcėlę juo tapo Kostas Bingelis, gimęs 1878 mеtаis. Išspausdintas šeimos medis rodo, kaip plėtėsi giminė. Iš vieno išaugo 69. Vieni daugiau, kiti mažiau šakoti medžiai. Marija Valuckienė aprašo 34 gimines. Su automobiliu sukdama po rajoną ratą po rato, susitiko ne su vienu šimtu žmonių. Visi jos atmintyje, o svarbiausia - knygoje. Atmintis - negyvoji jūra. Ji priima žmones - artimus ir tolimus - ir numarina užmarštyje. „Aš pati nebeprisimenu savo protėvių. Kas primins man brangaus kaimo žmones? Suprantama - artimieji. Betgi ir jie neamžini. Dabar turiu vilties, kad tai, ką dariau, ką rašiau, turi vertę: atmintis apie juos išliks mano knygoje". Marija rašė apie visą kaimą, bet artimiausiu herojum buvo tėvas.

Marijos tėvas, Jonas Geležauskas, kaip ir senelis, visą gyvenimą praleido Radyščiaus kaime. Gražus, linksmas, šokėjas ir dainininkas ilgai dairėsi nuotakos, bet pakluso tradicijai - pasikliaus piršliais. Akys nukrypo į Kasčiūnų gražų kaimą prie Merkio krantų. Ten viename turtingesnių ūkių užaugo mergina. Piršliai kelyje šiek tiek pasiklydo. Ir reikėjo gi taip atsitikti, kad užkalbino garsiojo pokario istorijoje Juozo Jakavonio tėvą Vincą. Jis vienų namų link mostelėjo ranka ir pridūrė: „Jei nori turtingesnės, važiuok ten. Jei nori geros gaspadinės, važiuok pas Barysus". Tas ūkis, turtingesnė nuotaka labai viliojo Joną Geležauską, bet viliojo ir nuotykis: o jeigu pasuktume į šalį - pas Barysus...

Patiko Jonui Julė Barysaitė. Ji buvo atstūmusi jau keturis piršlius, keturis jaunikius, o šį kartą kažkas atsitiko. Iš pirmo karto davė sutikimą. Kūrėsi laiminga šeima, kartu įveikdama vargą. Kai susilaukė dviejų dukrelių, tik tada ryžosi atsiskirti nuo tėvo ūkio, kurti savo namus. Dėdė, eidamas užkuriom, Jonui paliko penkis hektarus žemės. Negyvensi be trobos, reikėjo imtis statybų. Išlaidų daug, o kaimo žmonių manymu mergaitėms užtenka darbų prie namų. Štai kodėl dukrai Marijai taip sunku buvo siekti mokslo. Tai prisimindama visą gyvenimą ji atjautė vargo vaikus. Rašydama knygą, atkakliai ieškojo kilusių iš Merkinės apylinkių, - norėjo sužinoti jų likimus.

Pasakojimą apie savo kaimo žmones Marija Valuckienė baigia savo eilėraščiais ir prokalbe - dzūkų tarme, kuria kalbėjo būdama maža ir kuria kalba dabar ten gyvenantys. „Kviecu visus skaicytojus pamislyc: ko mes ateinam in šitų pasaulį, kokia mūsų misija jan gyvenanc. Ateinam gyvenc šitan pasaulin cik labai trumpų čėsų, nenusnešim tų turtų, katruos norim uždarbuic ca, pamynį visus moralės principus, in Anapilį. Būt gerai, jei vieton tų turtų mes gražai bendrautume su šaimu, giminėm, kaimynais, tauta..." Taip gyveno jų kaimo bendruomenė: pasitardami, sutardami, padėdami kaimynui, tartum jų širdys plaktų vienu ritmu. Šita mintis apie darną lyg mažas upelis srovena per visą knygą, pastiprinama citatomis iš Justino Marcinkevičiaus raštų: „Visada žemėje per maža gerų žodžių - meilės, tiesos ir dėkingumo žodžių". Dar viena eilutė: „Pabandykime suprasti gyvenimą kaip pareigą".

Gyvenimas - pareiga. Tikriausiai yra taip sakę ir mokytojai. Kiekvienas žmogus apie tai pagalvoja palikdamas namus, rinkdamasis specialybę. Įsirašius į pensininkų broliją tokie apmąstymai gali priversti parašyti ir ataskaitą. Žinoma, sau. Marija Valuckienė sunkų darbą prisiėmė - prikelti iš užmaršties nykstantį gimtąjį kaimą, įamžinti knygose savo motinos ir savo tėvo giminės medį. Ir tai pavadinusi skola, skubėjo ją grąžinti.

Jei pirmoje knygoje Marija pasakoja apie tėvą ir jo išsiplėtusią giminę, tai antroji jos prisiminimų knyga skirta motinos atminimui - „Juliaus Baryso giminės takais". Giminės pradininku laikomas Julius Barysas, gyvenęs Kasčiūnų kaime, beveik ant Merkio kranto. Jo dukra Julė augino dvi dukteris - Oną, Mariją, šių knygų autorę, ir sūnų Vladą.

Kaimas gatvinis. Kaimynai gyveno vieni šalia kitų. Visų bėdos ir nutikimai lyg ant delno. Nesutarimai smulkūs. Čia karalius - darbas. Dirba ir vaikai. Šeimose drausmė susieta su tikėjimu. Prieš valgį kiekvieną sykį šeimininkas taria: „Sotink, Dieve, mūsų šeimą". Kryžiai, kryželiai, koplytstulpiai savo aura apgaubia visų gyvenimą. Ant vieno kryžiaus užrašyta: „Kas gi mus nugalės, jei mes mirti nebijome". Juozas Jakavonis tatai beveik įrodė. Kasčiūnų kaime jo troba. Kovojusiems partizanams pastatyta 200 vardinių kryžių. Žmonės čia pamaldūs, tikintys. Tiki ir burtais. Važiuodama tuoktis nuotaka kryžių puošė juosta ar rankšluosčiu, prašydama darnaus sugyvenimo. Slapčia užkabinusi prijuostę tikėjo susilauksianti vaikų.

Autorė įvade pabrėžia, kad jos knygos nėra mokslinis darbas, bet rašydama labai saugojosi klaidų. Archyvuose tikrino faktus. Kalbėjosi su seniausiais kaimų gyventojais ir jų palikuonimis, išsisklaidžiusiais po pasaulį. Autorei talkininkavo net 170 Radyščiaus gyventojų.

Šios knygos nėra ir romanai, nors kiekvienas gyvenimas jo vertas. Tokio tikslo autorė neturėjo. Ji rinko atsiminimus, kuriuose paprastai daug kas išsitrina, tikroji istorija pavirsta gyvenimo santrumpa: gimė, gyveno, mirė. Santuokos jungdavo savos parapijos žmones, todėl jų gyvenimai persipindavo ir kaip kaimynų, ir kaip giminių. Taip ir šiose knygose - „Radyščius giminių medžių sodas" ar „Juliaus Baryso giminės takais" - yra pasikartojimų, kai kurie pasakojimai papildo vienas kitą. Kam patiks, gal kam nepatiks, mano nuomone, svarbiausia, kad Marija Valuckienė nustumia į šalį užmarštį, prikelia nykstančius, apipešiotus kaimus ir įrašo juos į istoriją. Tai didelis turtas. Ateina laikas, kai beveik kiekvienas ieškome šaknies, iš kurios išaugome ir kurios neberandame. Marija padarė tai, ko galbūt mes nesugebėjome: įamžinti savo ir visos giminės šaknį. Šiame veiksme galime išgirsti ir priekaištą: užmiršite praeitį, užmirš ir jus.

Su padėka turėtume vertinti ir tai, kad Marija Valuckienė šio darbo ėmėsi įžengusi į savo gyvenimo aštuntąjį dešimtmetį, nepraradusi nei savo jausmų aštrumo, nei meilės gyvenimui, savo kaimui, Dzūkijai, Tėvynei. Ir motinai. Viename eilėraštyje Marija prisimena, kaip mama išlydėdavo ją išeinančią, - „žegnodavai mane ir mano kelią"...

Tai eilutė iš Marijos eilėraščio. Poezija jai labai artima. Išleido net tris savo eilėraščių knygas. Vieni labiau vertina šias knygas, kiti - prozą, ten radę turiningai atspindėtą praeitį, skaitydami pažinę tada gyvenusius žmones. Vertindama knygą apie Radyščius, dr.Marija Rubaževičienė sako: „ši knyga - tai švelnus, rūpestingas prisilietimas prie gimtojo krašto - prie širdžiai brangių vietų, prie sielai artimų žmonių". Šiems žmonėms ne visada buvo lengva gyventi, patyrė karo baisumus, okupacijos kumštį. „...vėjai ir skersvėjai siautė gimtajame krašte. Laužė žmonių likimus, bet nepalaužė. Stoiškai žmonės atlaikė visas negandas", - atsiliepime apie M. Valuckienės minimus giminaičius ir kaimynus rašė žurnalistė Elena Sliesoriūnienė.

O pedagogė Elvyra Bartninkienė abi knygas - „Radyščius giminių medžių sodas" ir „Juliaus Baryso giminės takais" - pavadino Giminės saga. Tai turbūt pats tiksliausias įvertinimas.