Žurnalistų kūryba

Lietuvos žurnalistų sąjungos Senjorų klubo nario, rašytojo Stanislovo Balčiūno knyga „Žalioji Lietuvos karūna" pirmiausiai nustebino dviem maloniais sutapimais. Visų pirma, kad knygą, kuri skirta dievybės galioms, įsitvirtinusioms Lietuvos giriose, jų saugojimui ir tautos medžio ąžuolo pašlovinimui, „Petro ofseto" spaustuvė baigė spausdinti kaip tik tą dieną, kai Seimas pripažino romuviečių tikėjimą valstybine religija, O knygoje dieviškoms gamtos galioms patvirtinti pasitelkta garsių mokslininkų Liberto Klimkos, Juliaus Bačkaičio teiginiai, o ir senovės filosofų mintys, kad, jeigu žemėje nebūtų užaugę miškai, tai ir žmonės nebūtų atsiradę, nes nebūtų turėję kuo kvėpuoti.

Net mūsų Vydūnas lietuvių ryšį su miškais taip apibūdino: „Tarp miško medžių išaugusi tauta ąžuoluose, uosiuose, liepose regėjo Amžinąją šviesą, Išmintį", o garsusis XV amžiaus medikas Pastalocis tvirtinęs, kad gydymo menas kyla ne iš gydytojo, o iš gamtos.

Todėl knygoje pagrįstai ir argumentuotai pateikiama daugybė minčių ir įrodymų apie girių gydomąsias galias.

Antras malonus sutapimas, kad knyga pasirodė pačiu laiku, kai Seimas paskelbė, kad dar šį pavasarį priims naują Miškų įstatymą, o įsigilinti į knygoje gvildenamas mintis privalėtų kiekvienas naujos kadencijos Seimo narys, kad suprastų, kiek žalos Lietuvos girioms padarė buvusieji seimūnai išardę miškų urėdijas ir davę valią miškakirčiams...

Šioje knygoje autorius išdrįso pastebėti, kad buvęs aplinkos ministras Simonas Gentvilas vaikščiojo ruso Ivano Mičiūrino pėdomis, kuris beveik prieš šimtmetį dar skatino ne tik rusų okupuotą Lietuvą, bet ir visą pasaulį - „nelaukit iš gamtos malonių - jas paimti yra mūsų uždavinys". Regis tokia nuostata ir vadovavosi pastarųjų metų valstybės miškų šeimininkai.

. Autorius pateikia konkretų faktą, kai vilnietė nuvažiavusi už Valkininkų į pamėgtą grybavietę pamatė siaubingą vaizdą - miško paklotė buvo kupstais ir grioviais suversta galingų miškovežių, kurie į nuošalią miško aikštelę vilko rąstus, krovė juos į didžiulius sunkvežimius ir dengė juos brezentu, kad žmonės nematytų, ką mašinos išveža iš miško. Autorius nevyniodamas žodžių į vatą tiesiai sako, kad dabartiniai valstybinių miškų vadovai ir net Aplinks ministerija taip bando po brezentu slėpti tamsią miškakirčių sąžinę.

Gaila, kad ministras tylėjo, kiek profesionalių miškininkų po urėdijų reformos neteko darbo ir tauta niekada neatleis už miškų - žalios Lietuvos karūnos - suniokojimą.

Buvęs ministras kėlė gana paradoksalią mintį, kad kuo daugiau kertama, tuo daugiau atsodinama, bet jis nenorėjo suvokti, kad tie,dabar pasodinti medeliai, jau nebe šiai žmonijos kartai, o miškais, giriomis užaugs gal tik po šimtmečio, kai mūsų jau nebebus.

Atsivertę knygą, jau pirmosiomis eilutėmis pajusite autoriaus pagarbą ąžuolynams, miškams, pavadindamas juos žaliąją Lietuvos karūna, Istorikai mums primena, kad senoji, katalikų vadinama pagoniškąja, romuviečių tikyba būtų buvusi išguita daugiau nei prieš du tūkstančius metų, bet ne tik drąsūs Lietuvos karžygiai, bet ir gūdūs miškai, pelkės gelbėjo Lietuvą nuo kryžiuočių ir kalavijuočių, kurie daugiau nei tūkstantį metų neprasibrovė į lietuvių tautos buveinę. Net ir XX a. antroje pusėje, jau gerokai išretintose girose nuo okupantų slėpėsi laisvės kovotojai partizanai.

Knygoje bene daugiausiai vietos skiriama dieviškam tautos medžiui ąžuolui ir ąžuolynams. Ąžuolas lietuviui buvo ir liko šventas gamtos ar dievybės įsikūnijimas. Protėviai tiek gerbė ąžuolus, kad ant jų šakų draudė karti nusikaltėlius, žmogžudžius, ar jų rykštėmis plakti nenaudėlius, o savarankiškas ąžuolo nukirtimas galėjo būti baudžiamas mirties bausme.

Ypatingai jautriai aprašomas Stelmužės ąžuolas - vienas seniausių Europoje ir apie jį sklindanti šlovė bei legendos.

Atkūrus nepriklausomybę buvo susiformavęs gana tobulas valstybinių miškų tvarkymas, ypač, kai Aplinkos ministru buvo profesorius Vaidotas Antanaitis, generaliniu miškų urėdu Benjaminas Sakalauskas, o Kėdainių miškų urėdas Juozas Girinas ėmėsi iniciatyvos išsaugoti ąžuolų gamtos paminklų fondą ir dabar Kėdainių rajono giriose daugiausia ąžuolų, o Stelmužės klonas jau dešimtmetį žaliuoja Vatikano soduose. Šimtai ąžuolų pasodinta J. Basanavičiaus tėviškėje, Žalgirio mūšio vietoje, Lietuvos tūkstantmečio garbei, net to laikotarpio Seimo nariai rengė ąžuolų sodinimo šventes, mokyklose buvo susikūrę jaunųjų miškininkų būreliai,.

Deja, dabar tai tik gražūs prisiminimai, net Lietuvos miškininkų sąjungos gretos išretėjo, nebesigirdi jaunųjų miškininkų balsų, net Dainų švenčių šimtmečiui pasodintas vos vienas ąžuoliukas. Ar ne todėl per LRT televizijos laidoje istorikas Bumblauskas su N. Putinaite pragydo, neva, dainų šventės yra sovietmečio palikimas, Nors dainų šventėje „Ąžuoliuko" choro veteranai ir dabartiniai giedorėliai Vingio parke optimistiškai traukė, kad ąžuolai žaliuos žemėj Lietuvos, bet niekas jų nepakvietė bent jubiliejaus garbei pasodinti nors šimtą ąžuolų. Deja, iš pastarųjų metų autorius gražiai paminėti surado vieną gražų faktą - VDU Žemės ūkio akademijos šimtmečio garbei surengtą 100 ąžuolų sodinimo šventę.

Gražiai, teisingai ir kartu žiauriai skamba autoriaus mintis „atleisk mums, ąžuole, kad neatsirado sostinėje tave ginančio žmogaus, o gyvybę tau atėmė pabaisa, kuris pačioje gražiausioje Vilniaus vietoje, šalia Sporto rūmų suleido pjūklo dantis į galingą, sveiką šimtameti tavo kūną vien todėl, kad būtų vietos ponų automobiliams pasistatyti".

Ąžuolai ne tik egzotiška gamtos puošmena, bet ir ypač vertinga dovana žmogui. Žinoma, ne ąžuolo mediena pirmiausiai suviliojo žvėris, paukščius ir žmones. Nors ąžuolų gilės, jų dauginimosi vaisiai, bet jas mėgsta šernai, voverės, kėkštai. Jau seniai Šiaurės Amerikos indėnai iš gilių miltų virdavo košes, skoniu primenančias kukurūzų, bet gal dar daugiau gerų savybių turinčias, jau XVII a. Vokietijoje gilėmis buvo šeriamos kiaulės, o istorikai primena, kad Didžiosios Britanijos žmonės jomis gynėsi nuo bado, o XVI a. vienas gudruolis iš gilėmis šeriamų kiaulių užsidirbdavo keleriopai daugiau, negu iš ąžuolų medienos. Ispanai ir dabar juodąsias kiaules šeria gilėmis ir gamina ypatingus delikatesinius kumpius, kurių kartais už solidžią kainą galima paragauti ir Lietuvoje.

O kad pas mus ąžuolų ne tiek daug, kad jų gilėmis galėtume kiaules šerti, tai knygos autorius primena, kad jau senovėje lietuviai gerdavo gilių kavą. Dabar tik premium klasės prekybos vietose jos galima aptikti, o didžiuosiuose prekybos centruose prekiaujama iš Brazilijos ar kitų tolimų kraštų atvežta mūsų prigimčiai genetine prasme tolima kava. Tik gaila, nebedaug kas gilių kavos receptą žino, bet jei atvažiuotumėt į Užpalius, tai garsioji tautos tradicijų saugotoja, garbės pilietė Viktorija Jovarienė gal ir pavaišintų gilių kava.

O kad smagiau su aukštaitiška ukvata sklaidytumėte Stanislovo Balčiūno knygos „Žalioji Lietuvos karūna" puslapius, gėrėtumėtės ne tik įdomiais šių dienų aktualijas atspindinčiais tekstais, bet ir gražiomis didingiausių Lietuvos ąžuolų nuotraukomis, autorius dar pratarmėje pateikia gilių kavos receptą, kad ja gardžiuojantis malonu būtų skaityti knygą.

Visos knygos grožis ir prasmės krūvis puikiai atsispindi viršelinėje knygos anotacijoje, kad „Ši knyga - tai tik trumpas pasivaikščiojimas po Lietuvos giras ir ąžuolynus, kad į savo atminties krepšį įsidėtumėt ne baravykų, o įdomiausių faktų apie gamtos paminklus, kad pajustumėte jų šventą alsavimą, ąžuolų galybę, pušų gintarinį aromatą, kad išgirstumėte gegutę ir volungę, o ant lūpų pajutę žemuogių ir liepų medaus ar beržų sulos skonį, įkvėpę dieviškos galios miškų oro gurkšnį, širdyje pajustumėt gamtos pulsą ir jos himno melodiją, kurioj lyg malda skamba priesakas žmogui - ateik į mišką gyvenimo eleksyro ir malonumo ieškodamas, padėk į šalį kirvį ir pjūklą, kad nenubyrėtų nė viena dievo ašara, nes ji gali skaudžiai pataikyti tau į širdį."

P.S.Tik neieškokite šios knygos prekybos vietose, nes dėl per didelio prekybininkų noro pasipelnyti knyga gerokai pabrangtų, todėl knygą platina pats autorius. Tel. +370 699 82161, el. paštas l.svyturys@gmail.com