Žurnalistų kūryba

O kad Alvidas žurnalistas, liudija jo biografijos faktai. Baigęs Tauragės I vidurinę mokyklą (šiandien Martyno Mažvydo progimnazija) , jis 1977 metais žurnalistikos specialybę įgijo Vilniaus universiteto istorijos fakultete. Bet tai buvo tik pati pradžia...

„Žurnalistika mano gyvenime atsirado jau ankstyvojoje paauglystėje nuo pirmųjų rašinių Tauragės „Leniniečių balse",- kalbėjo Alvidas.- Didžiulę kūrybinę laimę pajutau, kai redakcija pakvietė per vasaros atostogas čia padirbėti. Teko arti, ko gera, pačią sunkiausią žurnalistikos arimo vagą, ką turėtų patirti kiekvienas pradedantysis, bet apie tolimus užsienius svajojantis kolega. Tai buvo didžiulė ir gyvenimo, ir kūrybos mokykla. Tam tikrą stimulą genetiškai galėjo duoti mamos brolis, žinomas žurnalistas, tiesiogine prasme vaikščiojanti enciklopedija Pranas Martinkus, dirbęs Skaudvilėje, vėliau „Leniniečių balse", paskui daug metų Klaipėdoje „Lietuvos žvejo" ir „Klaipėdos" laikraščių redakcijose. Kita vertus, tėvas karo metais su kitais kaimo bernais, slapta platino prieš okupacinę vokiečių valdžią nukreiptus lietuviškus pogrindinius laikraštėlius. Tiesa, po karo viskas apsivertė priešingai - buvo apkaltintas dalyvavęs Lietuvos laisvės armijos veikloje ir pasiųstas septyneriems metams į Komijos miškus"...

Baigęs žurnalistiką, Alvidas šešerius metus liko... Žurnalistikos katedroje. Čia jis tapo šios katedros Periodinės spaudos mokslinio tyrimo laboratorijos moksliniu bendradarbiu. Visos kitos darbovietės gal kiek ir nutolo nuo žurnalistikos, betgi kaip sakė Alvidas, „vargu ar galėčiau išskirti iš šio sąrašo kurią nors vieną sritį. Esu diplomuotas žurnalistas, todėl, noriu ar nenoriu, tai pagrindinė mano gyvenimo sritis. Darbas prieš daugybę metų „Leniniečių balse", kitų laikraščių redakcijose, televizijoje davė tikrai daug gyvenimiškos patirties, leido bendrauti su pačiais įvairiausiais skirtingų rangų bei padėties asmenimis".

Būtent žurnalistikos katedroje, Alvido žodžiais tariant, buvo atsiradusi reali galimybė tapti solidžiu mokslininku, parašyti disertaciją ir šiandien galbūt pasipuikuoti gražiomis dviem raidėmis prie pavardės - dr. „Ten buvo susitelkęs iš tiesų žurnalistikos mokslo žiedynas - V. L. Žeimantas, B. Raguotis, J. Bulota, S. Makauskas, V. Juodakis, L. Tapinas, S. Valiulis ir kiti teoretikai bei praktikai, pasakoja Alvidas. - Jau buvau pasirinkęs su cirku susijusią disertacijos temą, gavęs leidimą dirbti spec. fonde (buvo Universiteto bibliotekoje toks padalinys, kuriame saugoti leidiniai, „netinkami" skaityti eiliniams skaitytojams), pradėjau rinkti medžiagą. Intriguojančios informacijos radau daugiau, negu tikėjausi. Tai ir paskatino bristi vis tolyn į neartus dirvonus. Skaitydamas įvairių laikotarpių spaudą vis rasdavau intriguojančių faktų ir iš kitų sričių, savo gimtosios Tauragės istorijos fragmentų. Taip kaupėsi archyvas, klodai informacijos, kurią atskleidžiu tik po daugelio metų. Sugrįžęs prie tų labai senų faktų ėmiau gilintis dar labiau, ieškoti daugiau naujienų. Tai nepaprastai įdomu bent jau man - atsukti laikrodį keletą dešimtmečių ar šimtmečių atgal, pajusti tolimo laikmečio kvėpavimą. O jeigu dar kažkas susidomi kartu su manimi - tai tikras balzamas širdžiai."

Po keleto mokslinės - pedagoginės veiklos metų Alvidas suprato, jog jam arčiau širdies praktinis žurnalisto darbas. Reikia laiku suvokti, kam tu tinki ir ką gebi. Pačiam suvokti. Ir laiku, kad vėliau netektų skaudžiai gailėtis. Todėl kiek negundė mokslininko darbas, kiek nežavėjo vėliau besišvietęs gana solidus mokslų kandidato (dabar mokslų daktaro) atlyginimas, vis dėlto jis ryžosi kelti sparnus. Suprato, jog jam arčiau širdies praktinis žurnalisto darbas. Tuomet Jancevičiaus biografijoje ir atsirado televizija.

„Nepriklausydamas SSKP, atėjau į Lietuvos televizijos Vyriausiąją propagandos redakciją, kur įmerkiau kojas penkiolikai metų,- prisimena Alvidas,- Mano pirmoji rengta ir vesta laida „Žmogus. Visuomenė. Įstatymas" buvo viena žiūrimiausių, džiaugiuosi galėjęs patarti šimtams nukentėjusiųjų, kai kas dar ir šiandien netikėtai pasisveikina gatvėje. Pirmieji to meto Sovietų Sąjungoje ėmėmės pataisos įstaigų tematikos, rengėme TV sąšaukas, didžiules transliacijas iš tų įstaigų, kur naudojome visą tuo metu turėtą geriausią kilnojamąją techniką. Netgi pavyko surengti tiesioginį „TV forumą" iš pataisos įstaigos sostinės Sniego gatvėje... Beveik pusantro mėnesio mūsų komanda sekė garsiosios Vito Lingio nužudymo bylos eigą. Tiesa, iš 24 vaizdo kasečių sumontuotą filmą LTV vadovybė sugebėjo parodyti per patį Vėlinių vidurdienį. O kai žiūrovai paprašė pakartoti, filmas buvo transliuotas gilų vidurnaktį... Po Sausio 13-osios keturis mėnesius kiekvieną rytą rengiau laidas iš Panevėžio, savo žiguliuku išvažinėjau visą Aukštaitiją.

Dirbdamas Vilniaus universiteto ir Mykolo Romerio universiteto dėstytoju, visada kalbėjau studentams: „Skubėkite rinkti įkalčius, tik neskubėkite daryti išvadų." Tai mano gyvenimo moto. Daugelį metų bendravęs su įvairaus rango, įvairios socialinės padėties žmonėmis galiu tvirtinti - net ir žiauriausias nusikaltėlis nusipelno supratimo. Kažkada, labai seniai, per pirmąjį kurso susirinkimą mūsų kuratorius šviesaus atminimo docentas Bronius Raguotis pasakė žodžius, kurių niekada neužmiršiu: „Vaikai, rašykite taip, kad nebūtų gėda jūsų vaikams." Kokie tie žodžiai aktualūs šiandien!"

Labai daug vietos Alvido Jancevičiaus gyvenime užėmė cirkas. „Tikrai nežinau ir nesuprantu, kaip jis atsirado,- pasakoja Alvidas.- Tačiau šio meno dėka susipažinau su tokiomis legendomis kaip Olegas Popovas, Igoris Kio ar J. Nikulinas, kadaise buvusiu geriausiu Europos klounu profesoriumi Andrejumi Nikolajevu. Su cirko „Oskaro" laureatu iliuzionistu I. Kio teko laimė bendrauti ir jo klestėjimo metais, ir tada, kai su keletu kuklių triukų jis klajojo per Lietuvos rajonų kultūros centrų scenas. Daug prieštaringų prisiminimų apie legendinį O. Popovą, bet tai ne vien mano tokia patirtis. Įvairiose programose bendravome su Danijos, Lenkijos, Vokietijos, Prancūzijos, Afrikos šalių cirko meistrais. O vesdamas Kinijos cirko trupių programas, pažinęs šios šalies artistų gyvenimą iš vidaus likau apžavėtas tikrosios Rytų kultūros"

Ir paniręs į cirko pasaulio subtilybes, Alvidas nepamiršo savo pagrindinės profesijos. Per pusę amžiaus parašiau dešimtis, jeigu ne šimtus, įvairiausių straipsnių cirko tema,- atvirauja Alvidas.- Buvau kviečiamas pirmininkauti į įvairius tarptautinius cirko konkursus, festivalius. Pats daugybę kartų laisvu nuo pagrindinių darbų laiku vedžiau solidžias programas visose didžiausiose Lietuvos arenose, cirko šapito palapinėse. Kai pirmame kurse parašiau „Jantar" šapito cirko programos recenziją „Literatūrai ir menui", garsusis teatro kritikas Egmontas Jansonas, pasikvietęs į redakciją, pasakė: „Mes ir taip išspausdinsime. Bet aš norėjau pamatyti unikumą, taip profesionaliai išmanantį cirką." Ir prasidėjo - pažintys su artistais, cirkų direktoriais, kurso draugų pašaipos, kartu su straipsniais nešami buteliai, nes neretai tai būdavo vienintelė galimybė išspausdinti rašinį...

Tik dar kartą norėčiau patikslinti - esu žurnalistas, rašęs cirko temomis, bet ne iliuzionistas ar koks kitoks artistas profesionalas,- primygtinai kartoja Alvidas.- Ir ne cirkininkas, kaip pavadino viena solidi televizijos laida. Baisesnį pažeminimą cirko žmogui sunku įsivaizduoti... Visur, kur dirbau, stengiausi dirbti sąžiningai, nesigirdamas pasakysiu, jog per tuos keliolika metų televizijoje įgijau nemažai teisės žinių. Be to, prasidėjus atgimimui teko rengti politines, rinkimų agitacijos laidas".

Po to prasidėjo naujas Alvido gyvenimo etapas. 1997 metais jis pradeda dirbti Lietuvos Aukščiausiojo teismo pirmininko padėjėju ryšiams su visuomene, vyriausiuoju šios įstaigos specialistu. „Čia,- kaip jis pats sako,- niekam nerūpėjo

mano koncertai ar magijos gabumai. Reikėjo dirbti atsakingą valdininko darbą. Todėl nenorėčiau, kad susidarytų įspūdis, esą aš vien tik cirku ar koncertais buvau gyvas. Jau prieš daugelį metų susiformavau tokią poziciją - rašyk tik tai, ką pats gerai išmanai. Pirmasis pasirodymas scenoje įvyko, bene 1967 metais Tauragės MSV klube Spalio revoliucijos 50-mečio proga. Mes, kaimo vaikai, suorganizavom cirką ir tą chaltūrą rodėm minėjimo dalyviams. Mano šuniukas scenoje netgi perkando man koją. Naktį slapčia piešiau afišas, o kitą dieną mama lakstė po kaimą ir jas nuplėšinėjo... Keista, kad šitokia nepagarba tokiai ypatingai datai nesusidomėjo KGB, juo labiau, kad ne vieno mūsų tėvai buvo matę baltąsias meškas"...

Prieš kurį laiką Tauragės krašto muziejus išleido solidžią Alvido Jancevičiaus knygą „Užmirštasis Tauroggenas". Kaip minėjome, jis kilęs iš to krašto, todėl jam dabar atiduoda savąją duoklę. Nes gimtinė - kaip pirmoji meilė, kad ir kiek metų nepraeitų, prisimeni viską iki smulkmenų, viskas visada atrodo idealu. Teisingai rašė Romas Sadauskas: „...viskas sensta ir blanksta, viskas rūdija išskyrus meilę ir tai ne bet kokią - tik pirmąją bei paskutinę..."

„Žinoma, seniai nebėra to dabar juokingo, bet ryškaus vaikystės įspūdžio, kai po pamokų Tauragės pilyje, tada dar pradinukai, specialiai eidavom iki aukščiausio tuo metu miesto pastato - universalinės parduotuvės - užlipdavom į trečią aukštą ir žiūrėdavom per didelį langą iš viršaus,- nuoširdžiai pasakoja Alvidas Jancevičius.- Nebe ta (žinoma, daug gražesnė) mano vaikystės Tarailių (buvusi Melioracijos statybos valdyba) gyvenvietė, kur nustatytomis dienomis visi iš barakų vata muštomis sienomis ėjome maudytis dyzelio kvapu persmelktų mechaninių dirbtuvių pirtyje, o ištisas vasaros dienas mes, paaugliai, leisdavom ant Jūros upės kranto. Trūko labai daug ko - elementarių patogumų, serviso, prekių, tenkinomės primityviais dalykais. Tačiau tai buvo mūsų vaikystė, jaunystė, tai buvo laikas, kuris, metams bėgant, vis labiau gražėja".

Prieš keletą metų Alvidui Jancevičiui buvo malonu išgirsti, kad kraštiečiai Lietuvos šimtmečio proga jį išrinko į labiausiai nusipelniusių Tauragės kraštui asmenų šimtuką. Miesto centre įspūdingame stende puikuojasi tos garbingos pavardės, jam dėl to išties malonu, nors niekaip ir negali suprasti, kaip ten pateko... Sako, išrinko žmonės, o gal komisija. Tokiame įspūdingame sąraše turėtų atsidurti vertingiausieji, gal ne vienas iš Jancevičiaus atrastųjų garsių asmenybių. Bet juk nepasakysi, kad Alvidas - visai ne garsus... Prisiminkime, 2023 metais Alvidas Jancevičius buvo apdovanotas Tauragės rajono garbės ženklu.

Kad gimtasis Tauragės kraštas giliai įsmigęs Alvido širdin, akivaizdžiai paliudija ir jo paties žodžiai: „Labai didžiuojuosi, kad jau keliolika metų „Tauragės kurjerio" laikraštyje galiu atskleisti nežinomus ar mažiau girdėtus mano gimtojo krašto istorijos puslapius. Kai studijavau Vilniaus universitete, žurnalistikos specialybė buvo Istorijos fakulteto dalis. Tačiau giliau į šio mokslo dirvonus niekada neteko įbristi, jeigu neskaičiuosiu 1979 metais „Mokslo" leidyklos išleistos mano knygos „Vilniaus universitetui - 400".

„Noriu dar kartą pabrėžti, kad nesu profesionalus istorikas,- kartoja Alvidas.- nors, pavyzdžiui, cirko istoriją Lietuvoje tyrinėju, nekukliai nuskambės, tikrai vienintelis. Šiam darbui atidaviau per penkiasdešimt metų. Šiandienos jaunimui nesuprantama, kad nebuvo kompiuterių ir netgi ne viską buvo galima primityvia to meto technika atsišviesti. Teko išsirašinėti ranka, o po daugelio metų, atsiradus kompiuteriams, skaitmeninti... Pats kūrybos procesas tokiu atveju jau tampa antraeilis. Aptikus reikiamą pavardę ar faktą prasideda informacijos kaupimas. Vienas tokių pavyzdžių - šachmatininkas Elijas Baikovičius. Apie jį radau parašyta vos keletą eilučių - ir tai tebuvo žaistų partijų statistika. Jeigu ne prie pavardės parašytas Tauragės pavadinimas, galgi žmogus būtų likęs šiandien niekam nežinomas. Po ilgų paieškų susikaupė labai įdomi ir skaudi biografija, dabar jau žinoma visiems tauragiškiams. Labai norėčiau parašyti apie Tauragę 19 amžiuje siaubusius gaisrus bei miesto atstatymus, tačiau beveik visa archyvinė informacija - Rusijos archyvuose, kurie šiandien man nepasiekiami. Labai domina Tauragės gyvenimas Antrojo pasaulinio karo metais. Būdamas optimistas tikiuosi, kad tai kada nors pavyks įgyvendinti".

Pokalbyje grįžtant prie jo knygos „Užmirštasis Tauroggenas", Alvidas prisipažįsta, jog čia jo tykojo ne vienas malonus atradimas. „ Džiaugiuosi, na, gal ne visada atradęs, bet priminęs Tauragei, kad čia gimė daug pasaulinio garso žmonių,- atvirauja Alvidas.- Ar daug kas žinojo, kad Tauroggeno žeme vaikščiojo, čia gyveno net keturi Rusijos carai, legendinis karo strategas Karlas Klauzevicas, pasaulinio garso kompozitoriai Aleksandras Borodinas, Hektoras Berliozas, Robertas Šumanas, rašytojas ir politikas Aleksandras Gercenas, „Kruvinojo sekmadienio" herojus popas Gaponas, Aleksandro Puškino žudikas Žoržas Dantesas. Pagaliau ar kas iki tol girdėjo, kad čia lankėsi pats Leonidas Brežnevas? Žinoma, man daug kas įgels, kad Tauragė, visais laikais būdama pasienio miestu, negalėjo nesulaukti tų įdomių asmenybių. Tada tai buvo vienas pagrindinių kelių į Vakarus. Tačiau ar dėl to mes turime juos užmiršti?

Pavyzdžiui, iš Skaudvilės kilęs JAV kviečių baronas S. Fišmanas, pasaulinio garso biochemikas R. Lemanas, kuris po ilgų paieškų atsiliepė ir netgi atsiuntė Tauragės gyventojams savo sveikinimą. Nepaprastai įdomu buvo rašyti apie legendinio kompozitoriaus R. Šumano viešnagę Tauragėje, tikru stebuklu tapo atrastas jo žmonos laiškas ir džiaugiuosi, kad prie Tauragės pašto esančiame informaciniame stende, greta O. Balzako pavardės, įrašyta ir R. Šumano... Didžiulis autoritetas man visada buvo ir bus legendinis tauragiškis J. Šereševskis, būdamas paralyžiuotas tolimojoje Kinijoje į mandarinų kalbą išvertęs ir vienu pirštu išspausdinęs Bibliją... Niekada nepasitikiu vienu surastu informacijos šaltiniu, todėl labai įdomu ir labai sudėtinga buvo rašyti apie Sovietų Sąjungos lyderio L. Brežnevo lankymąsi Tauragės miškuose. Pavykus rasti dviejų to meto miškuose tarnavusių karininkų knygose aprašytą mano turėtos informacijos patvirtinimą, supratau, kad būtina tai parodyti visuomenei. Kai prieš daugiau nei šešiasdešimt metų atėjau į Tauragės pilyje buvusios mūsų mokyklos pirmąją klasę, nė susapnuoti negalėjau, kad kada nors čia įvyks susitikimai su manimi, mano knygos pristatymas, kad rašysiu apie pastato rūsiuose buvusį kalėjimą ir jame uždarytus pasaulinių automobilių lenktynių Italijos komandos narius"...

Per turtingą, turiningą gyvenimą Alvidui Jancevičiui teko laimė pabuvoti stažuotėse Berlyne, kituose Vokietijos miestuose, Danijoje, Maskvoje. Už antikorupcines laidas jis pelnė brolių K. ir J. Bobelių premiją, kitų žurnalistinių apdovanojimų. Deja, būta ir liūdnų momentų. 2017 metais, po keturių dešimtmečių bendro gyvenimo, visiems laikams jis atsisveikino su žmona, puikia poete Rita Dambrauskaite. Po jos mirties Alvidas parengė ir išleido dvi pomirtines jos knygas. Tačiau šiandien labiausiai jis džiaugiasi kad vėl jis ne vienas, kad greta jo puiki gyvenimo draugė, gydytoja Aušra, kad sūnus ir duktė padovanojo tris berniukus ir vieną mergytę. Tai neleidžia sustabarėti, verčia skaičiuoti kiekvieną minutę, nes tikras pensininkas niekada neturi laisvo laiko. Juk, kaip Alvidas tvirtina, buvusių žurnalistų nebūna...