Žurnalistų kūryba

Kai jis dirbo Kretingos rajono laikraštyje, kartais į redakciją atvykdavo vieno kolūkio pirmininkas. Ne dažnai, bet ir neretai. Visada su lauknešėliu ar netgi dviem. O čia ir rūkytos dešros rinkė, ir traškus raugintas agurkėlis, ir rūkytų lašinukų gabalas ir..., žinoma, žemaitiškai . Iš rugių ant garo išvarytas šarpyliu vadinamas pavilgas. Tas svečias be ceremonijų iš vidaus užrakindavo visas redakcijos duris, sustumdavo krūvon stalus ir...

Ir pradėdavo, kaip dabar sakytume, spaudos konferenciją. Skaičius ir situacijas bėrė ir iš užrašų, ir iš galvos be jokio popieriuko. Klausytojų prašė viską tiksliai užsirašyti, mielai pakartodavo, jeigu kas ko paklausdavo. Tik nieko doro jis nepasakojo: vien apie blogybes. Ten stogas prakiuro, ten išvis daržinės kraigas išvirto, abu ūkio turimi traktoriai sustojo, pusė veršelių krito, vasarojaus laukai užmirko, vargu ar sėklą besurinks. Vaikų darželis be langų, mokyklėlė be suolų, mokytoja be pastogės... Žodžiu, kur bepažvelgsi - vien bėdos, skylės ir nedateklius. Laikas nuo laiko padalindavo visiems po gurkšnelį šarpyliaus, lašinuko ir agurkėlio pasiūlydavo: „Na, jamam, vyručiai, kad dangus praskaidrėtų, kad jūsų plunksna kuo gailiau mano ūkio nelaimes aprašytų. Kuo aštriau mane kritikuosite, tuo geriau. Ir ne po vieną kartą. Apie tas blogybes, kurios trukdo mums žengti į laimingą rytojų".

Vėliau jis visus tuos rašinius išsikirpdavęs ir važiuodavęs tiesiai pas patį A. Sniečkų. „Va, - sakydavo šeimininkui - žiūrėkite, kaip man blogai. Ir kolūkiečiams blogai. Mirtinai reikia to ir ano. Būtina padaryti taip ir anaip, pridurti tiek ir tam...".

Vytautas sakė, kad iškarpos gražiai suveikdavo, prašytojas gaudavęs, ko reikėjo. Lauknešėlio kaštai sugrįždavo dešimteriopai ir dagiau kartų.

O redakcija kelis kartus sulaukė pagiriamųjų žodžių iš aukštybių už rūpestį šviesios ateities perspektyvomis.