LŽS ir NŽKA pirmininkas

Kol Lietuvos ir pasaulio žurnalistai atidžiai stebi separatistų-teroristų veiklą Ukrainoje, Lietuvos teritorijoje kol kas mažokai pastebimas o centrinės valdžios net ignoruojamas jau sukurtas separatistinis režimas Druskininkų mieste. Ignoruodamas įstatymų normas ir net valdžios įstaigų sprendimus Druskininkų valdančiųjų elitas kuria savo demokratiją – pernai ėmėsi leisti propagandinį laikraštį, o visuomenei uždraudė net dalintis bet kokia informacija apie vietinės valdžios darbą be išankstinio Druskininkų valdžios leidimo.

Kol kas dar trūksta išraiškingų žodžių apibūdinti naują/eilinį/tęstinį skandalą dėl naujienų agentūros žurnalistų ir jų informacijos šaltinių sekimo. Du trečdaliai BNS žurnalistų ir visi jų pokalbiai su tūkstančiais žmonių buvo sekami dėl vieno tyrimo. Neklauskite kokio, nes gali imti juokas pro ašaras. Lietuva nebuvo atsidūrusi ant kokios nors išnykimo ribos. Viskas buvo paprasčiau, bet tik ateityje gal sužinosime, kad gal ta nacionalinė grėsmė ir buvo.

Kažkaip netyčia šiandien į rankas pakliuvo Plungės ir Rietavo krašto laikraštis “Žemaitis”. Nustebino “stipri” reklama laikraščio titulinio puslapio viršuje. Teigiama, kad “perkantiems “Žemaitį” laikraštis “Vakaro žinios” – nemokamai”.

Pastaruoju metu ypač daug kalbama apie spaudos ir ypač kultūrės spaudos išlikimą. Arba mirtį. Priklauso nuo pesimistinio ar optimistinio požiūrio.

Ačiū Tomui Vaisetai (15min.lt). Už dar vieną įrodymą, kad žurnalistika yra. Nes žurnalistika – tai drąsa kalbėti apie tai, apie ką kiti tyli. Pritariu beveik visom jo išvardintom temom ir problemom, kurios apsunkina žurnalistų darbą ir gyvenimą. O išvadas, kiekvienam gali būti savos.

Kasmet gegužės pradžioje Lietuvoje švenčiama Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Simbolinė pavasario šventė, kuomet galime kaskart iš naujo atrasti patys save. Tai yra lietuvių identiteto diena. Todėl bent jau teoriškai kiekvienam lietuviui ši ypatinga šventinė diena mums patiems primena, kiek daug kantrybės, išminties ir pastangų įdėjo mūsų protėviai, kad būtų išlaikyta mūsų kalba, kultūra, spauda.

Neseniai turėjau labai keistą ir įdomų pokalbį su vienu žurnalistu. Apie tai, kaip efektyviai reikia kovoti su netinkamo turinio platinimu žiniasklaidoje, pvz., dezinformacija, nesantaikos kurstymu ar pornografija. Po kelių aptartų visuotinai žinomų teisinių svertų kilo technologinė ir net filosofinė diskusija. Keista, tačiau būtent filosofiniame diskurse (apie įstatymų dvasią, panašiai, kaip rašė Monteskjė) pavyko lengviau rasti atsakymą nei rasti sprendimą gilinantis į normatyvinius teisinius ar technologinius aspektus. Nes kai televizorius keičia tinklavizoriai, tuomet iš tiesų bet kokia normatyvinė teisė tokių technologinių aspektų neaprėps. Juo labiau dvasinių reikalų.

Taip jau sutapo, kad praėjusią savaitę pasidalinęs viešai savo mintimis apie tokio Rusijos propagandisto Dmitrijaus Kiseliovo, kuris 1994 metais buvo apdovanoto Sausio 13-osios atminimo medaliu, nedoru ir neetišku elgesiu televizijos eteryje sulaukiau malonios žinios – šalies Prezidentė atėmė iš melagio vieną garbingiausių Lietuvos apdovanojimų. Tačiau ES ir Lietuvai taikant įvairias sankcijas Rusijos valdžiai ir jos “elitinėms pajėgoms” vis dažniau kyla klausimas, o ką praranda Lietuva?

Šie metai Rusijos valdžios pasamdytam propagandistui ir Lietuvos laisvės niekintojui Dmitrijui Kiseliovui yra išskirtiniai. Jis ne tik mėgaujasi sėkminga karjera Rusijos valdžios valdomoje žiniasklaidoje, bet jam jau yra taikomos ir įvairios demokratiškų ES šalių sankcijos. Tačiau šie metai jam yra išskirtiniai dar ir dėl to, kad sausio 11 dieną sukako lygiai 20 metų nuo to momento kai jam Prezidento dekretu buvo skirtas vienas svarbiausių Lietuvos laisvės simbolių – Sausio 13-osios atminimo medalis. Simboliška ir tai, kad praėjus lygiai dešimt metų po šio garbingo apdovanojimo visiškai kitas ir kitoks asmuo Dmitrijus Kiseliovas iš esmės viešai dergia šalį, kurį jo bendravardį ir bendrapavardį apdovanojo tokiu garbingu medaliu.

Kovo 31 d. Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija priėmė vieną iš labai retų sprendimų – pripažino neetišku leidiniu dar vieną žiniasklaidos priemonę. Šį kartą vieneriems metams neetišku laikraščiu buvo pripažintas dienraštis “Lietuvos rytas”.

Kovo 28 d., vakarop jau antra Vilniaus mokyklų moksleivių grupė gavo Jaunojo žurnalisto mokyklos pažymėjimus ir atminimo dovanas. Ta proga suvalgę pyragą, išgėrę kavą, vėliau bendrausime Facebook tinkle. O man su kolega, šiuo metu Seime dirbančiu Roku Žilinsku tai yra geras patvirtinimas, kad iš esmės pasikeitusi situacija žiniasklaidos rinkoje visgi gali turėti ir naujas stiprios žurnalistikos pozicijas. Žinoma, jei mūsų jaunieji absolventai ateityje pasuks į žurnalistiką.

Kovo 19 dieną kabelinė televizija Splius oficialiai paprašė Lietuvos radijo ir televizijos komisijos įtraukti į jų paslaugų paketą televizijos kanalą “Дождь“. Visi vienbalsiai pritarė. Mano giliu įsitikinimu, tai yra labai geras ženklas, kad mūsų informacinėje erdvėje atsiranda naujos alternatyvos propagandiniams Rusijos kanalams.

Netrukus V. Putinas galės švęsti savo karinės okupacijos Kryme pergalę. Mėnuo okupacijos bus graži proga. O tikroji putinizmo pergalė yra ta, jog Europoje gyvenantys verslininkai kaikariai, kuriems asmeniniai verslai svarbesni už bendražmogiškas vertybes, dar ir palaiko tokį režimą. Todėl panašią pergalę kaip ir Putinas gali švęsti ir Druskininkų meras Ričardas Malinauskas. Jo okupacinis žygis į nepriklausomos žurnalistikos lauką yra lydimas neįtikėtinos sėkmės – šio okupacinio žygio tinkamai nepasmerkė ne tik valdantieji, bet ir verslininkai. Net sankcijų tinkamų ponas Malinauskas nesulaukė iš demokratinės Lietuvos pirmųjų asmenų D. Grybauskaitės, L. Graužinienės ir A. Butkevičiaus.

Šiuo metu žiūriu kanalo iš Rusijos Россия РТР skleidžiamus propagandistinius ir, mano nuomone, tautinę nesantaiką kurstančius reportažus. Kiseliovo laida Вести недели įžūliai ne tik žemina ukrainiečius ir jų valstybę. Ji akivaizdžiai šaiposi ir tyčiojasi iš Ukrainos kaip valstybės suvereniteto.

Į rankas paėmiau kolegos Sigito Stasaičio knygą “Rytoj mane nužudys”. Ėmiau skaityti ir tik dabar atsiplėšęs nuo jos trumpos pertraukėlės metu nutariau parašyti keltą minčių. Visų pirma, ši knyga mano rankose tikrai greičiausiai nebūtų atsidūrusi artimiausiu metu, jei ne vienas labai keistas ir tuo pačiu provokuojantis Andriaus Tapino komentaras Facebook tinkle.

Nepriklausomybės dienos išvakarėse Raseinių rajono valdžia pasigyrė, kad jų rajone atsirado naujas laikraštis, kuriame nebus “jokios negatyvios informacijos”. Viskas aišku – Raseinių rajone bus kuriamas informacinis rojus, kuriame viskas yra tik gerai arba labai gerai. Ir už tai, matyt, reikės dėkoti vietos valdžiai. O šią “gražią” informacinio rojaus iniciatyvą įgyvendina Švietimo centras. Matyt, juos įkvėpė Druskininkų rajono mero sukurtas virusinis ir maro epidemijos požymių turintis projektas – laikraštis “Mano Druskininkai”.

Šiandien vienas kolega manęs paklausė, rodos, labai paprasto klausimo – ar jiems televizijos laidoje išgirdus vieno pašnekovo ištartą žodį pederastas jie turėtų pridengti pypsiuku ar gali jį leisti eteryje. Klausimas toks kilo tik dėl to, kad šiaip jau tarptautinių žodžių žodynas labai aiškiai pateikia šio žodžio prasmę ir teoriškai viskas aišku – žodis kaip žodis ir tegul gyvena. Tačiau realiame gyvenime kai kada šis žodis vartojamas ir kaip įžeidimas.